Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Kovos spragilas (rus. молотило, боевой цеп; angl. flail) – kotinis smogiamasis ginklas, kurį sudaro ant gana ilgo ar ilgo koto trumpa grandine pritvirtinta rutulio ar trumpo strypo formos galva (smogiamasis elementas).

Kovos spragilai atsirado iš žemdirbių spragilų. Lietuviškai spragilas dar vadinamas kultuvu, nors kultuvu vadina ir spragilo galvą ant ryšio. Žemės ūkio spragilo dalys lietuviškai vadinamos įvairiai: galva – kultuvas, buožė, buoželė, buožis, spragila, spragilgalvė; kotas – spragilakotis, keltuvė, spragelinė, spragelinis, spraginė. Spragila ir spragėlė skirtingose vietovėse reiškė arba galvą, arba spragilakotį.

Iš esmės bet kuris spragilas gali būti panaudotas kaip ginklas, ypač prieš nešarvuotus priešininkus. Stiprus smūgis masyviu kultuvu būdavo pavojingas ir sunkiai šarvuotiems riteriams, todėl spragilai buvo gana efektyvus sukilusių valstiečių ginklas, kurio nereikėdavo specialiai daryti.

Specializuoti kovos spragilai neretai turėdavo spygliuotas galvas, kurios javams kulti, aišku, netikdavo. Vieni pirmųjų, kurie masiškai ėmė naudoti kovos spragilus, buvo husitai.

Vienrankiai ilgaryšiai spragilai buvo kompaktiški žygio padėtyje, bet ilgi kovinėje padėtyje. Bendras ilgis siekė iki 120 cm, nors dažnai koto ilgis buvo ~45 cm, o ryšio – ~35 cm, masė 0,5-0,7 kg (spragilų morgenšternų – iki 1,7 kg).

Itin galingu smūgiu pasižymėjo dvirankiai spragilai (rus. молотило), kokius naudojo, pvz., . Dvirankių spragilų kotas galėjo būti iki 180 cm ilgio, o bendras ilgis kartais siekdavo 2,5 m. Jų masė būdavo apie 2 kg ar kiek daugiau.

Europoje kovos spragilai neretai turėjo spygliuoto metalinio rutulio formos galvas, tuomet jie buvo vadinami morgenšternais (ryto žvaigždė). Kai kuriose šalyse naudodavo spragilus su dviem ar trimis galvomis, kiekviena ant savo ryšio.

Spragilo privalumai

Nuo galingo spragilo smūgio prastai neapsaugo net vientisi šarvai.
Spragilo smūgį sunku blokuoti, kadangi kiek padidinus smūgio spindulį galva aplenkia blokuojantį ginklą ar skydą ir vis tiek gali kliudyti priešininką.

Spragilo trūkumai

Kaunantis spragilu sunku atmušti priešininko smūgius, todėl spragilininkams labai pravartūs buvo skydas ir šarvai. Vienas gynybos variantų buvo spragilo sukimas malūnu, tačiau tai varginanti technika ir ilgose kautynėse netiko.
Spragilais būdavo nepatogu kautis glaustoje , kadangi spragilo su ilgu ryšiu galvos trajektorija gana sunkiai prognozuojama.
Ilgaryšio spragilo galva gali apsisukti apie priešininko ginklą, ir tada spragilą sunku išlaisvinti.

Spragilo pavadinimų etimologija

Rus. pavadinimas молотило kilęs iš veiksmažodžio молотить 'kulti' (plg. su rus. молот 'kūjis'). Pavadinimas цеп aiškinamas dvejopai. Vladimiras Toporovas jį sieja su žodžiu цепь 'grandinė' (ryšys paprastai būdavo grandinė) ir цепить 'prikabinti'. O Maksas Fasmeris jį aiškino kaip labai senos indoeuropietiškos kilmės žodį, susijusį su gr. σχίπων ir lot. scīpiō 'lazda, vaikščiojimo lazda' ir net gr. σχίζω 'skaldo', lot. scindō 'skeliu' (tuomet į šią grupę patektų ir liet. skilo, skiedra, skydas…).

angl. flail 'spragilas', manoma, iki 1300 m. buvo retai naudojamas. Apie 1200 m. jis buvo vadinamas flegl, spėjama, kilęs iš sen. angl. *flegel (giminingo vid. olandų ir vid. vok. aukštaičių žodžiui vlegel 'spragilas'). Visi šie germaniški žodžiai turbūt yra skoliniai iš lot. flagellum 'spragilas, rimbas, rykštė' (o dabar biologijoje – žiuželis). (Chambers Dictionary of Etymology, 1988).

Giminingi ginklai

Panašūs ginklai su lanksčiais ryšiais – dvinarės (jap. nunčiakai) ir trinarės (kin. sanjiegun, sansetsukon) lazdos, blokštai, kovos rimbai su svareliais.