Kontaktinė kalba

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Pidžinas, arba kontaktinė kalba – bet kuri kalba, sukurta (dažniausiai spontaniškai) iš kitų kalbų mišinio ir skirtingomis kalbomis kalbančių asmenų vartojama kaip bendravimo priemonė. Pidžinų paprasta gramatika, jose nedaug sinonimų. Tokia kalba nebūna gimtoji.

Pidžino sukūrimas

Paprastai pidžino sukūrimui reikalinga:

• ilgalaikis, reguliarus kontaktas tarp skirtingomis kalbomis kalbančių bendruomenių;
• poreikis bendrauti tarpusavyje;
• plačiai paplitusios tarptautinės kalbos nebuvimas (arba jos įgūdžių trūkumas).

Pidžinai virsta kreolų kalbomis, kai karta, kurios tėvai kalbasi tarpusavyje pidžinu, išmoko savo vaikus šios kalbos kaip gimtosios. Dažnai kreolų kalba pakeičia egzistuojantį kalbų mišinį ir tampa vietinės bendruomenės gimtąja kalba (Krio kalba Siera Leonėje ir tok pisin Papua Naujojoje Gvinėjoje). Tačiau pidžinai ne visada virsta kreolų kalbomis – jos gali mirti ar netekti savo reikšmės (pvz., rusenorskas).

Funagalo yra Pietų Afrikos pidžinas, vartojamas daugeliu skirtingų kalbų kalbančių žmonių, dažniausiai aukso kasyklose.

Karibų pidžinai

Karibų pidžinai yra kolonializmo rezultatas. Po tropinių salų kolonizavimo persiformavo jų bendruomenės – valdančioji kokios nors Europos tautos mažuma ir didelės neeuropiečių darbininkų masės tapo standartu. Katorgininkai, vietiniai gyventojai, vergai ir menkai apmokami darbininkai imigrantai dažnai buvo kilę iš skirtingas kalbas vartojančių grupių, o jiems reikėjo bendrauti. Tokiu būdu išsivystė pidžinai, pvz., Haičio , Jamaikos patua ir papiamento, plačiai vartojamas Aruboje ir Olandų Antiluose.

Ramiojo vandenyno pidžinai

Melanezijos pidžinai galėjo gimti toli nuo šių salų XIX a., kuomet salų gyventojai būdavo grobiami prievartos darbams. Taigi šias kalbas sukūrė melaneziečiai tarpusavio bendravimui, o ne kolonistai, kurių kalba tapo pidžinų pagrindu. Didžioji žodyno dalis remiasi anglų kalba, tačiau gramatikai būdinga daugelis Melanezijos kalbų bruožų. Tok pisin pasitaiko vokiški, o bislama – prancūziški žodžiai. Visiems pidžinams būdingi ir vietinių kalbų žodžiai.

Jau virtusiam kreolų kalbos būdingas tradicinės havajiečių tarmės, anglų, japonų, portugalų ir kitų kalbų mišinys.

Europos pidžinai

Vienas europinių pidžinų pavyzdžių – rusenorskas, kuriuo kalbėjo norvegų ir rusų jūrininkai XVIII-XIX a.

Raida

Pidžino samprata atsirado Viduramžių Europoje tarp Viduržemio jūros pirklių, daugiausia vartojusių . Kitas plačiai žinomas pidžinas – Vanuatu vartojama bislama, pagrįsta anglų kalba, tačiau turinti ir malajietiškų, kiniškų ir portugališkų žodžių. Pasak monogenetinės pidžinų teorijos, dauguma pidžinų ir kreolų kalbų kilo iš sabiro formos.

Sabiras Sabiras buvo pidžinas, plačiai vartotas Viduržemio jūros šiaurės vakarų uostuose. Kai XVII a. portugalų jūrininkai ėmė keliauti po Atlanto ir Indijos vandenynus su karinėmis arba prekybos misijomis, jie bandė kalbėtis su vietiniais sabiru su portugališkais žodžiais. Sekdami tais pačiais maršrutais, anglų, prancūzų ir olandų jūrininkai taip pat ėmė vartoti šią laužytą portugalų kalbą, paveiktą jų pačių ir vietinių kalbų. Tai paaiškina panašumus tarp tokių geografiškai skirtingų pidžinų ir kreolų kalbų kaip papiamento, tok pisin, Kinijos anglų pidžinas ir kt. Pavyzdžiui, žodis „žinoti“ skamba panašiai kaip sabir. Ispanų ir portugalų kalbose saber reiškia „žinoti, mokėti“. Pidžinų pikinini, reiškiantis „mažą“, primena portugališką pequenino – „mažutis“.

Bendri pidžinų bruožai

Kadangi pidžinas turėtų būti paprasta ir efektyvi bendravimo forma, jo gramatika, fonetika ir kt. yra kiek įmanoma paprastesni. Būdingi bruožai:

• žodžių tvarka sakinyje: veiksnys-tarinys-papildinys
• nėra dvigarsių
• atviri trumpieji balsiai: /a/ /i/ /u/ /e/ /o/
• atskiri žodžiai, reiškiantys gramatinį laiką ir dažniausiai vartojami prieš veiksmažodį
• išreikšti daugiskaitai, aukštesniajam būdvardžių laipsniui ir kitoms kalbos dalims, reiškiančioms didėjimą, žodžiai pakartojami dukart.