Kleboniškių vėjo malūnas

55°46′13″š. pl. 23°51′01″r. ilg. / 55.77020°š. pl. 23.85036°r. ilg. / 55.77020; 23.85036

Vėjo malūnas Kleboniškiuose, šalia Pakalniškių

Įėjimo durys

Kleboniškių vėjo malūnas – kepurinis vėjo malūnas, vienas ilgiausiai Lietuvoje malęs grūdus, stūksantis Kleboniškių kaime–muziejuje (Pakalniškių sen.), Radviliškio rajone, apie 5,5 km į rytus nuo Šeduvos, prie kelio  2906  Rozalimas–Plaučiškiai–Pakalniškiai . Šalia medinio malūno įrengtas aukštas žaibolaidžio stiebas, pastatyta rodyklė į Kleboniškių piliakalnį (0,2 km).

1884 m. kairiajame Daugyvenės krante, prie senojo Panevėžio kelio, ant kalvos iškilęs vėjo malūnas yra kelrodis atvykstantiems į Kleboniškių etnografinį kaimą, priklausantį Daugyvenės kultūros istorijos muziejui-draustiniui. 18 ha plote, senoje kaimavietėje stovi kelios dešimtys pastatų, suręstų stiliumi, kuris XIX-XX a. sandūroje buvo būdingas Radviliškio apylinkėms. Greta buvo įsikūręs malūnininkas ir kampininkas. Ši kaimo dalis buvo pavadinta Šilais. Sovietmečiu apleistas malūnas buvo atnaujintas ir yra bene vienintelis veikiantis vėjo malūnas Lietuvoje.

Vėjo malūnas su technologine įranga – technikos paminklas. 1971 m. jis buvo įrašytas į vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą, nuo 1997 m. – įtrauktas į LR Kultūros vertybių registrą (unik. kodas 23183). Veikiančio malūno muziejinė paskirtis leidžia lankytojams geriau pažinti šį unikalų technikos paminklą. Jis naudojamas pažintinio turizmo reikmėms, lankytojams demonstruojamas malimo procesas.

Malūno siluetas darniai įsilieja į archaišką kaimo aplinką. Tai vienas geriausiai išlikusių vėjo malūnų Šiaulių krašte. Jo atnaujintas pastatas išlaikė visus šio tipo medinės architektūros statiniams būdingus bruožus. Suremontuoti mechanizmai gali malti grūdus naudojant vėjo energiją. Malūnas yra vienas lankomiausių objektų visame Šiaulių krašte.

Istorija

XIX a. antroje pusėje kaimo ūkininkas Mykolas Silickas nedirbamą žemės rėžio galą išnuomojo malūnui statyti, malūnininko sodybai kurti. Kleboniškių malūną 1884 m. pastatė malūnų meistras Šiaulinskis. 1908 m. malūną iš Osipo Gvaldos nupirko Kazimieras Grabaliauskas. 1910 m. jis malūną perdavė Norbertui Zenkevičiui iš Vardukšnių kaimo. Naujasis malūnininkas malė Kleboniškių ir aplinkinių kaimų ūkininkams, vėliau jam padėjo sūnūs Pranciškus, Stasys ir Romas. 1926 m. malūno savininku tapo sūnus Pranciškus, garsėjęs kaip sumanus malūnininkas. Pranciškus Zenkevičius (1898-1981), apie dešimtmetį ragavęs emigranto duonos Urugvajuje, grįžo į tėvų namus ir malūną. Į Kleboniškių malūną malti veždavo iš plačios apylinkės, net ir tolimesnių vietovių. Pradėjus kurti kolūkius, valdžia malūną atėmė. P. Zenkevičius ir toliau jame dirbo, nes niekas kitas nemokėjo remontuoti mechanizmų ir gerai malti. Gerai prižiūrimas malūnas malė kolūkio derlių sukamas vėjo iki pat 1975 m. Jame buvo įrengtas elektros variklis. 1976 m. malūnininkas buvo atleistas iš darbo, malūnas liko be priežiūros. 1978 m. Pakalniškių mokyklos mokytojai buvo sumanę malūne įrengti vietos kraštotyrininkų muziejėlį, tačiau šis sumanymas nesulaukė valdžios pritarimo ir paramos. Malūnui likus be šeimininko ir priežiūros, jis buvo pradėtas ardyti ir plėšti. Malūnininkas P. Zenkevičius mirė 1981 m., palaidotas Kleboniškių kaimo kapinaitėse, ant jo paminklinio akmens iškaltas malūno atvaizdas.

1985 m. su tuometinio Šeduvos tarybinio ūkio-technikumo pagalba pradėtas malūno remontas - pakeistos supuvusios malūno kepurės konstrukcijos, stogo danga, uždėti nauji sparnai, bet darbai iki galo nepavyko - sparnai nesisuko. Jie buvo ne taip padaryti, girnos nemalė. Nebaigus darbų, malūnas vėl buvo apleistas.

1989 m. sumanyta malūną suremontuoti ir eksponuoti su autentiškais veikiančiais mechanizmais, įjungiant jį į Kleboniškių kaimo buities ekspoziciją. 1996 m. Daugyvenės muziejus įsigijo du dvylikos metrų ilgio ąžuolų kamienus bei kitos reikiamos medienos ir pradėjo malūno restauravimo darbus. Į darbą buvo pakviestas Paežerių malūno savininkas Petras Liepa, kuris apsiėmė malūną suremontuoti, padaryti sparnus ir jį paleisti. Meistras P. Liepa padarė naujus ąžuolinius posparnius brūžtikius, pagamino sparnus, tvarkė girnas, remontavo krumpliaračius, maišų pakėlimo mechanizmą ir kitus įrengimus. Buvo atlikti sudėtingi sparnų montavimo darbai dideliame aukštyje. 1998 m. sausio mėn. Kleboniškių malūnas atgijo, ėmė mojuoti sparnais. Tų pačių metų kovo pabaigoje buvo sumaltas ir pirmasis maišas grūdų. Akmeninės girnos vėl sukosi iki 2006-ųjų. Praūžus uraganui, vėjai nulaužė vieną sparną, paskui aplaužė kitą sparną ir malūnas liko be sparnų.

2011 m. atlikti kapitaliniai malūno restauravimo darbai: atnaujintos ir pakeistos vidaus konstrukcijos, naujai apkalta išorė, uždėta rekonstruota kepurė, pagaminti sparnai. Teko remontuoti ir pačius grūdų malimo mechanizmus – keisti krumpliaračius, taisyti girnas. Baigus darbus čia įrengta ekspoziciją, kurioje eksponuojamos senos nuotraukos iš malūno kasdienybės tiek tarpukario, tiek pokario metais, pažinimo tikslais atnaujinamas grūdų malimo procesas, atskleidžiamas malūno veikimo principas. Remontas kainavo apie milijoną litų su parama iš Europos Sąjungos fondų.

Malūno įranga

Malūnas aštuonkampis, kepurinės konstrukcįjos – olandiško tipo su lauko akmenų pamatais. Kepurė pasukama grąžulu, sparninio veleno galva išlieta iš ketaus. Trijuose malūno aukštuose išdėstyti mechanizmai: sparninis velenas su didžiuoju krumpliaračiu, statvolis su viršutiniu mažu ir apatiniu dideliu krumpliaračiais, girnapusių iškėlimo „žirklės“ ir kt. Įrangos pasiskirstymas pagal aukštus:

• Pirmame aukšte įrengti aulai miltams į maišus suberti, volo didysis krumpliaratis, girnų ašys, pasienyje pastatytas piklius (malūno įtaisas smulkiam malimui). Ant jo išlikęs įrašas – „1884“.
• Antrajame aukšte įrengtos dvejos girnos su kubilais ir bertuvėmis grūdams. Vienos naudojamos prastiems miltams malti, o antrosios – pikliavotiems miltams.
• Trečiajame aukšte yra įrengtas maišų keltuvas ir dėžės grūdams suberti. Maišai iš pirmo aukšto į trečiąjį pakeliami grandine, pritvirtinta prie maišų keltuvo.

Malūno sparnai dideli, platūs ir ilgi, beveik siekia žemę, pritvirtinti prie ąžuolinių brūžtikių, kurie kryžmais perkišti per sparninio veleno galvą. Malūno kepurėje yra įrengtas mechanizmų stabdys. Stabdant malūną, stabdys užgula sparninio veleno krumpliaratį, ir malūnas sustoja. Prieš pradedant malti, malūno kepurė pasukama prieš vėją, naudojant ožiuką – specialų įrenginį su voleliu, per kurį perkišta kartis. Ožiukas, reikiamoje padėtyje pasukus kepurę, užkabinamas ant vieno iš aštuonių ąžuolinių stulpelių, įkastų aplink malūną. Pasukus sparnus prieš vėją, ant jų kabinamos drobinės burės, nukeliamas stabdys ir malūno sparnai pradeda suktis, išjudindami girnas. Maišai iš vežimo sukraunami pirmajame aukšte ir grandinės pagalba užtraukiami į trečiąjį aukštą. Grūdai supilami į dėžes, iš jų patenka į bertuves virš girnų, esančių žemiau, antrame aukšte. Malūnininkas iš bertuvės pamažu, nedidele srove leidžia grūdus į girnas ir malūnas pradeda malti. Stebima, kad girnos būtų tolygiai apkrautos, nebūtų akmuo braukiamas į akmenį ir pan. Prie malūno įrengti trys , atvažiavusių ūkininkų arkliams pririšti eilėje belaukiant.

Šaltiniai

1. Kleboniškių kaimo muziejus
2. Įamžintas laikas Kleboniškių kaime
3. Senojo malūno sparnai netrukus vėl suksis
4. Kleboniškių malūnas laukia atnaujinimo 2015-01-03 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

Vikiteka: Kleboniškių vėjo malūnas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Lietuvos vėjo malūnai. Kleboniškių vėjo malūnas
• Lietuvos paminklai. Kleboniškių malūnas 2015-01-03 iš Wayback Machine projekto.
• Kleboniškių vėjo malūnas (muziejai.lt)
• Malūnų kelias 2015-01-03 iš Wayback Machine projekto.