Kjū karališkieji botanikos sodai

51°28.480′ š. pl. 0°17.728′ v. ilg. / 51.474667°š. pl. 0.295467°r. ilg. / 51.474667; 0.295467

Kju soduose

Lelijų namo (šiltnamio) viduje

Princesės Augustos portretas, aut. Allan Ramsay, 1769 m.

Kju sodai (angl. Kew gardens, oficialiai Karališkieji botanikos sodai) – vienas didžiausių pasaulio botanikos parkų Londone prie Temzės upės. Įsteigtas 1759 m., nuo 2003 m. UNESCO pasaulio paveldo dalis.

Kju sodai užima 120 hektarų plotą su ekspozicijų, tyrimų ir kitais pastatais. Kju soduose yra apie 18680 augalų pavyzdžių, 7 mln. džiovintų augalų pavyzdžių, 130 000 tomų biblioteka, apie 1,25 mln. grybų rūšių pavyzdžių, sėklų bankas, taip pat piešinių, paveikslų, spaudos ir kt. Kju parke apsilanko daugiau nei 1,3 mln. lankytojų kasmet.

Istorija

Dabartinių Kju sodų vietoje žinomos aristokratų užmiesčio sodybos su sodais nuo XVI a. Dvariškiai čia apsigyvendavo norėdami būti netoli karališkųjų Ričmondo rūmų (sugriauti). XVIII a. pr. Velso princas Jurgis su žmona Karolina gyveno Ričmondo lodžijoje, o jų sūnus Frederikas valdė didelius žemės plotus Kju ir žinoma, kad jis kolekcionavo retų augalų pavyzdžius. Frederiko žmonai, princesei Augustai (1719–1772) po vyro mirties priskiriamas Kju sodų įsteigimas kartu su lordo Bjuto (1713–1792) ir botaniko Styveno Heilso pagalba. 1759 m. karališkosiose apskaitos knygose paminėtas užmokestis sodininkui Viljamui Aitonui už sodo priežiūrą Kju. Ši data laikoma Kju sodų pradžia. Buvo įgyvendinta ambicinga sodo praplėtimo programa pasamdant architektą Viljamą Čeimbersą, kuris 1761 m. suprojektavo oranžeriją ir 1762 m. − kiniško stiliaus pagodos bokštą bei kitus pastatus. Augalų pavyzdžiai buvo siunčiami iš užsienio ir 1768 m. sode buvo 2700 augalų rūšių pavyzdžių. 1772 m. po Augustos mirties jos nuosavybę Kju paveldėjo Jurgis III, kuris 1802 m. sujungė ją su Ričmondo nuosavybe. Iš to Kju sodų pavadinime naudojama daugiskaita.

Valdant Jurgiui IV ir Viljamui IV sodas sunyko dėl lėšų trūkumo ir karalių nesidomėjimo botanika. Po Viljamo IV mirties 1838 m. iždo tarnyba pavedė vadovaujant botanikui Džonui Lindliui išnagrinėti karališkųjų sodų būklę, po ko Kju sodai 1840 m. pervesti Medienos ir miškų tarnybos žinion, t. y. tapo visuomenės valdomais. 1841 m. direktoriumi paskirtas Glazgo universiteto botanikos profesorius Viljamas Hukeris prižiūrėjo sodų atgaivinimą. 1847 m. įsteigtas Ekonominės botanikos muziejus. 1848 m. pastatytas Palmių namas (šiltnamis), kuris sulaukė didelės sėkmės, sodus kelis kartus aplankė karalienė Viktorija, kuri buvo padovanojusi 18 ha žemės. Vadovaujant kraštovaizdžio architektui Viljamui Nesfyldui 1845 m. pradėtas sodų pertvarkymas. Jis parengė nacionalinio arboretumo planą, kuriame pasodintos daugiau nei 2000 augalų rūšių ir 1000 porūšių. V. Hukerio sūnus Džozefas tapo žymiu botaniku, dalyvavo ekspedicijose į Antarktį, Indiją ir Himalajus, rinko augalus. 1855 m. jis tapo Kju sodų direktoriumi-pavaduotoju, 1865 m. po tėvo mirties − direktoriumi. Privatiems botanikams dovanojant savo kolekcijas 1853 m. įsteigtas herbariumas, 1857 m. pastatytas antras muziejaus pastatas. 1863 m. atsidarė Tempereito namas. Fundatoriui Tomasui Džodrelui Filipsui-Džodrelui 1875 m. skyrus lėšų įsteigta laboratorija.

1879 m. dailininkė, keliautoja ir kolekcionuotoja Mariana Nort pasiūlė padovanoti daugiau nei 600 jos surinktų paveikslų Kju sodams ir už savo lėšas pastatyti jiems pastatą. Šis pasiūlymas buvo priimtas ir dabar soduose yra dailės galerija su daugiau nei 800 paveikslų, vaizduojančių įvairius augalus. 1910 m. atidarytas Miškininkystės muziejus. 1930 m. šalia herbariumo pastatytame pastate įsikūrė Imperatoriškasis mikologijos biuras. 1987 m. inauguruota Velso princesės konservatorija pagerbiant princesę Augustą. 1992 m. atsidarė lankytojų centras ir 1996 m. − japoniškas sodas. 2018 m. atnaujintas Tempereito namas.

Galerija

• Palmių namas
• Tempereit namas
• Pagoda
• Velso princesės konservatorija

Šaltiniai

1. www.gov.uk

• The Story of Kew Gardens. Arcturus Publishing, 2013
• Encyclopaedia Britannica

Nuorodos

Vikiteka: Kju sodai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Oficiali svetainė (anglų k.)
• UNESCO tinklalapis