Kačaičių piliakalnis

Kačaičių piliakalnis
Kačaičių pilalės vaizdas iš rytų pusės
Kačaičių piliakalnis
Koordinatės	55°51′26.7″ š. pl. 21°24′41.6″ r. ilg. / 55.857417°š. pl. 21.411556°r. ilg. / 55.857417; 21.411556
Vieta	Kretingos rajonas
Seniūnija	Žalgirio seniūnija
Aukštis	22-24 m
Plotas	30 x 14
Priešpilis	10 x 23
Naudotas	I tūkstantmetis - XIII a.
Žvalgytas	1959, 1966, 1984, 1985, 1987, 1992, 1993 m.
Tirtas	1997 m.
Registro Nr.	u. k. 5220 /A464KP, AR502/

Kačaičių piliakalnis, vadinamas Pilale (valstybės saugomas nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklas: unikalus kodas 5220, senas registro kodas A464KP, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR502) – piliakalnis su priešpiliu ir papėdės gyvenviete pietrytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Kalno Grikštų kaime (Žalgirio seniūnija), Kartenalės II kairiajame krante.

Bendras papėdės gyvenvietės ir piliakalnio vaizdas iš pietryčių – pietų pusės

Pasiekiamas rajoniniu keliu Raguviškiai – Baubliai – Žutautai (RK2314) pasukus į kairę šiaurės rytų kryptimi pro buvusias Baublių fermas, pavažiavus į šiaurę iki dešinėje kelio esančios pralaidos per melioracijos griovį, ją pervažiavus, toliau nežymiu lauko keliuku pavažiavus 900 m į šiaurę iki lauko krašto, yra lauko kyšulio gale, Notiškės miško krašte.

Taip pat jį galima pasiekti rajoniniu keliu Kretinga – Raguviškiai – Budriai (RK2312), nuo Budrių kaimo Tvenkinio gatvės važiuojant į pietryčius – pietus Kačaičių gatve iki pat Kartenalės II, o toliau daugiau kaip 800 m vakarų kryptimi einant dirvos pakraščiu palei upelio krantą, kitapus kurio atsiveria piliakalnio rytinis šlaitas.

Nuslinkęs piliakalnio rytinis šlaitas. Vaizdas iš pietryčių. 1993 m.

Piliakalnis sutvirtinus rytinį šlaitą. Viršuje kairėje – priešpilis, ties viduriu – vidinis pylimas, dešinėje – piliakalnio aikštelė. 1993 m.

Priešpilio gynybinis pylimas. Vaizdas nuo papėdės gyvenvietės, iš pietų pusės. 1993 m.

Piliakalnio kompleksas

Piliakalnis įrengtas Kartenalės II kairiajame krante, į jos santakos su Kartenale I slėnį įsiterpiančiame aukštumos kyšulyje. Šlaitai statūs, 22-24 m aukščio, rytuose leidžiasi Kartenalės II, o šiaurėje – į santakos slėnį. Iš vakarų pusės kyšulį saugo plati ir gyli griova.

Piliakalnio aikštelė beveik trikampė, 30-32 m ilgio pietų – šiaurės kryptimi, 14 m pločio pietiniame krašte, pamažu siaurėjanti ir žemėjanti į šiaurę, šiauriniame gale daugiau kaip 2 m žemesnė. Palei pietinį kraštą supiltas tiesus, 23 m ilgio, 1 m aukščio ir 20 m pločio pylimas, už kurio yra 5 m pločio ir 0, 5 m gylio griovys, skiriantis piliakalnį nuo priešpilio.

Priešpilis keturkampio plano, 23 m ilgio rytų – vakarų kryptimi ir 14 m pločio. Jo rytinis kraštas remiasi į Kartenalės II skardį, o vakarinis leidžiasi į griovą. Pietiniame krašte supiltas puslankio formos 36 m ilgio, 2 m aukščio ir 14 m pločio pylimas, už kurio yra 48 m ilgio, 9 m pločio ir 2 m gylio griovys.

Į pietus nuo priešpilio, aukštumos pakraštyje, 0,24 ha plote yra buvusi papėdės gyvenvietė.

Piliakalnis, priešpilis ir papėdės gyvenvietės šiaurinė dalis apaugę mišku. Piliakalnio aikštelės rytinė dalis ir vidinio pylimo rytinis galas nuslinkę į Kartenalę II. Papėdės gyvenvietės pietinė dalis smarkiai suardyta arimų.

Istorija

Piliakalnis buvo Kačaičių kaimo žemėje. Kaimą panaikinus, buvo priskiriamas Baublių kaimui, o šiuo metu yra Kalno Grikštų kaimo šiaurės rytiniame pakraštyje.

Tomas Baranauskas ant piliakalnio lokalizuoja 1253 m. Kuršo vyskupo Henriko rašte minimą Ducinės (Duzene, Docene) pilį. Šią prielaidą daryti leidžia Lietuvos žemės vardyno anketoje minima Ducinė (žem. Docėnė) – 3,5 ha ariamos žemės sklypas šiaurinėje Kačaičių kaimo dalyje, abipus Kartenalės I upelio.

Vietos gyventojai nuo seno piliakalnį vadina Pilale (žem. Pėlalė), sukūrė apie jį įvairių pasakojimų ir padavimų.

Vienas padavimas pasakoja, kad Pilalę supylė į Lietuvą įsiveržę švedai, kurie joje apsigyveno. Esą, persekiojami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės ir skubėdami pasitraukti į Švediją, kariai piliakalnyje užkasę ir paslėpę daug auksinių ir sidabrinių pinigų ir kitokio prisiplėšto turto, o slėptuvių vietas pažymėjo plane. Vėliau šis planas buvo aptiktas ir į Lietuvą atvyko grupė švedų lobių ieškotojų. Tačiau tuo metu kilo didžiulis potvynis ir ištvinusi Minija nunešė visus tiltus. Tokiu būdu švedams nepavyko pasiekti Kačaičių piliakalnio, o užburtieji turtai pasiliko amžiams jo požemiuose.

Kiti pasakojimai mena, kad piliakalnyje vaidenasi, pasirodo įvairios šmėklos. Praeiviai ne kartą nakties metu matė iš Pilalės išjojančius ginkluotus raitelius, kurie nužvangėdavo šlaitais į pakalnę ir joje pranykdavo. Todėl sutemus keliauninkai vengdavo pro piliakalnį eiti ar važiuoti.

Lietuvos žemės reformos metu Petro Šniukšos ir Vlado Nagevičiaus rūpesčiu piliakalnis buvo išimtas iš mažažemiams dalinamos žemės plotų ir 1935 m. priskirtas Lietuvos šaulių sąjungos Kretingos rinktinės Budrių būrio globai.

1972 m. piliakalnis buvo įrašytas į kultūros paminklų sąrašą kaip respublikinės reikšmės archeologijos paminklas (AR502),1992 m. registruotas Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre,1997 m. įrašytas į registro archeologinių vietų sąrašą (kodas A464),1998 m. paskelbtas kultūros paminklu (kodas A464P),2005 m. pripažintas valstybės saugomu.

Prasidėjus rytinio šlaito erozijai, XX a. į Kartenalės II upelį nuslinko apie ¼ piliakalnio aikštelės. Pagal inžinieriaus hidrotechniko Juozo Lukošiūno parengtą projektą 1993 m. ir 1997–1998 m. erozija buvo stabilizuota (darbus atliko Kretingos UAB „Damba“ ir UAB „Plungės lagūna“, finansavo Paminklotvarkos departamentas, Kultūros vertybių apsaugos departamentas).

Tyrimai

1959 m. žvalgė Juozas Mickevičius,1966 m. – Istorijos institutas,1984 m. ir 1987 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba, 1985 m. – Julius Kanarskas ir Valdemaras Šimėnas, 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras,1993 m. – Julius Kanarskas.1997 m. piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus atliko .

1959 m. piliakalnio aikštelės pylime pastebėti trys degėsių bei perdegusio molio sluoksniai, liudijantys kad pilis tris sykius degė. Po pirmųjų dviejų gaisrų ji buvusi atstatyti, o gynybinis pylimas paaukštinamas, supilant virš degėsių naują smėlio sluoksnį. Po trečiojo gaisro įtvirtinimai nebeatstatyti. Vienoje iš bulviarūsių duobių aptiktas baltiško tipo gludinto akmens kirvis keturkampe pentimi, datuojamas II tūkstantmečio antra puse – I tūkstantmečiu pr. m. e.

1985 m. ir 1987 m. į pietus – pietryčius nuo priešpilio rasta papėdės gyvenvietės kultūrinio sluoksnio liekanų – arimo metu išverstų perdegusių židinių akmenų, degėsių ir anglių.

1993 m. nustatyta, kad aikštelės pylimas supiltas iš smėlio, o jo pagrindas buvęs sustiprintas stambiais akmenimis. Nuslinkusios aikštelės pakraščiuose kultūrinio sluoksnio nepastebėta.

1997 m. ištirtas 31 m² plotas. Aikštelės šiaurinėje dalyje kultūrinio sluoksnio neaptikta, o pietinėje dalyje rastas iki 0,35 m storio kultūrinis sluoksnis su lipdyta lygiu paviršiumi keramika bei palei pylimą stovėjusio sudegusio medinio pastato liekanomis.

Neintensyvus kultūrinis sluoksnis ir negausūs archeologiniai radiniai leidžia manyti, kad piliakalnis naudotas gynybos tikslams. Datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a.

Aplinkiniai piliakalniai
	Nagarbos piliakalnis 17,5 km Kurmaičių piliakalnis 14 km Kalno Grikštų II piliakalnis 1 km	Įpilties piliakalnis 32 km Mišučių piliakalnis 2,7 km	Vėlaičių piliakalnis 9,5 km Kartenos piliakalnis 7,5 km
	Kalno Grikštų piliakalnis su priešpiliu 1 km Ėgliškių (Andulių) piliakalnis 11,5 km		Gandingos piliakalnis 21 km
	Eketės piliakalnis 18 km	Baubliai 2 km Antkalnio piliakalnis 12,5 km	Žvaginių piliakalnis 18 km

Šaltiniai

1. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius, 1975. – T. 2. – P. 76, eil. Nr. 273
   Lietuvos piliakalniai. Atlasas. Sudarė Zenonas Baubonis, Gintautas Zabiela. – Vilnius, 2005. – T. 1. – P. 449–449
2. Julius Kanarskas. Archeologijos paminklai. – Kartena. Lietuvos valsčiai. – Vilnius, 2012. – P. 605
3. Tomas Baranauskas. Kartena ir kuršių pilys prie Minijos – vakarinis Ceklio žemės pasienis. – Lietuvos lokaliniai tyrimai. Istoija. – Vilnius, 2012. – T. 1. – P. 6
   Tomas Baranauskas. Kartena ir kuršių pilys prie Minijos – vakarinis Ceklio žemės pasienis. – Kartena. Lietuvos valsčiai. – Vilnius, 2012. – P. 161
4. Pasakos, anekdotai, sakmės, padavimai, pasakojimai. Parengė Adelė Seselskytė. – Kartena. Lietuvos valsčiai. – Vilnius, 2012. – P. 1258, eil. Nr. 26-27
5. Pasakojimai ir padavimai apie Kačaičių piliakalnį, vad. Pilale. Papasakojo Pranas Balsevičius, užrašė Juozas Mickevičius, 1958 06 20. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka
6. Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 1, ap. 1. – B. 19. – L. 122, 124, 125
7. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 136
8. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990 m.). – Vilnius, 1993. – D. 1. – P. 63
   Kačaičių piliakalnis, vad. Pilale. – Kultūros vertybių registras. 2017 m
9. Valstybės žinios – 1998 m. vasario 7 d.
10. Valstybės žinios – 1998 m. gegužės 27 d.
11. Valstybės žinios – 2005 m. gegužės 7 d. – Nr. 58-2034
12. Julius Kanarskas. Kačaičių piliakalnis (5220), Kalno Grikštų k., Žalgirio sen., Kretingos r. sav., Klaipėdos aps. Istorinė apžvalga. Kretinga, 2017 07 25. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4. – L. 6
13. Adolfas Tautavičius. 1966 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1. – B. 146. – L. 28-30
14. Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 28, ap. 1. – B. 14. – L. 16-17
15. Julius Kanarskas Kačaičių piliakalnio (Žalgirio apyl., Kretingos raj.) teritorijos žvalgymas 1993 metais. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 9, ap. 1. – B. 145
16. . Kačaičių piliakalnio (AR 502) 1997 metų žvalgomųjų archeologijos tyrimų ataskaita. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 39, ap. 1. – B. 41
17. Julius Kanarskas. Kartenos apylinkių proistorė. – Lietuvos lokaliniai tyrimai. Archeologija. 2002–2005. – Vilnius, 2006. – T. 1 (2). – P. 209–210
18. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius, 1974. – T. 1. – P. 132
    Julius Kanarskas. Kartenos apylinkių proistorė. – Kartena. Lietuvos valsčiai. – Vilnius, 2012. – P. 91
19. Julius Kanarskas. Nauji objektai paminklų sąrašuose. – Švyturys – 1988 m. balandžio 19 d.
20. Julius Kanarskas. Kačaičių piliakalnio teritorijos žvalgymas. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais. – Vilnius, 1994. – P. 49-50
21. . 1997 metų žvalgomieji tyrinėjimai Kačaičių piliakalnyje. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais. – Vilnius, 1998. – P. 80
22. . Kačaičių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 106 psl.

Nuorodos

• „Kačaičių piliakalnis, vad. Pilale“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2017-07-30.
• Lietuvos piliakalniai
• Valstybės archeologijos komisijos medžiaga 2017-07-30 iš Wayback Machine projekto.
• Kačaičių piliakalnio teritorijos žvalgymai 1993 m.
• 1997 metų žvalgomieji tyrinėjimai Kačaičių piliakalnyje 2004-11-13 iš Wayback Machine projekto.
• Kartenos apylinkių proistorė
• Kretingos krašto enciklopedija – Kačaičių piliakalnis 2017-07-30 iš Wayback Machine projekto.
• Švyturio laikraštis – 2017 m. rugpjūčio 8 d. 2017-08-16 iš Wayback Machine projekto.
• Švyturys – 2017 m. rugpjūčio 9 d. 2017-08-16 iš Wayback Machine projekto.
• Kretingos muziejus – 2017 m. rugpjūčio 9 d. 2017-08-16 iš Wayback Machine projekto.