Jėzus Kristus superžvaigždė

Jėzus Kristus superžvaigždė (angl. Jesus Christ Superstar) – Tim Rice ir Andrew Lloyd Webber , pristatyta 1970 m. Joje vaizduojama evangelijose aprašytos Jėzaus istorijos interpretacija, kurios pagrindinis akcentas yra politiniai ir asmeniniai Jėzaus ir Judo nesutarimai. Operos veiksmas vyksta paskutinę evangelijose aprašytų įvykių savaitę, pradedant Jėzaus ir apaštalų atvykimu į Jeruzalę ir baigiant nukryžiavimu.

Paul Nicholas Jėzaus vaidmenyje, 1972 m.

Kūrinyje aiškiai jaučiamos tikslingai įpintos XX amžiaus mąstysena ir vertybės, ironiškos užuominos į šiuolaikinį gyvenimo būdą. Filme bei sceniniame pastatyme tuo pačiu tikslu buvo naudota daug anachronizmų, pavyzdžiui, Jėzų nukryžiuoti vedantys kareiviai buvo apsirengę šiuolaikinėm kareiviškom kelnėm ir nešėsi automatus.

Svarbią vietą užima Judas, pavaizduotas kaip konfliktinė, tragiška figūra, negalinti susitaikyti su Jėzaus organizaciniais trūkumais bei pretenzijomis į dieviškumą.

1971 m. Kęstučio Antanėlio pastatymas

1971 m. gruodžio 25 d. šią roko operą Vilniaus dailės institute pastatė Kęstutis Antanėlis. Tai buvo pirmasis šios roko operos pastatymas Europoje ir antrasis pasaulyje. Dvigubą plokštelę su roko operos dainomis K. Antanėlis gavo iš vaikystės draugo Aido Kupčinsko, kuris šią atsisiuntė iš Čikagos iškart jai pasirodžius. Plokštelė K. Antanėliui paliko didelį įspūdį, kompozitorius nutarė kelias dainas įtraukti į savo grupės „Antanėliai“ repertuarą, Kultūros ministerijai pristatydami jas kaip juodaodžių liaudies muziką ar savo kūrybą. Pastatyti visą operą K. Antanėliui pasiūlė tuo metu aktorinį studijavęs Vytautas Kernagis.

Partitūrai iš klausos nurašyti ir surepetuoti K. Antanėliui užtruko apie pusę metų. Roko operai jis subūrė apie 35 žmones, daugumą sudarė studentai iš Vilniaus konservatorijos ir Čiurlionio menų gimnazijos. Repeticijos vyko Ryšių klube vakarais ir naktimis, jų trukmė, pasak K. Antanėlio, dažnai buvo ribojama elektros srovės pastate išjungimu.

Pastatyta roko opera pirmą sykį parodyta per 1971 m. Kalėdas Lietuvos dailės instituto aktų salėje. Vaidmenis atliko:

• Jėzus – Vidas Petkevičius,
• Judas – ,
• Marija Magdalietė – ,
• apaštalas Simonas Kananietis – ,
• apaštalas Petras – Mindaugas Navakas,
• Poncijus Pilotas – ,
• Erodas – K. Antanėlis.

Klavišiniais grojo ir , gitara – K. Antanėlis, garsą režisavo . Scenografiją roko operai sukūrė tapytojai Galius Kličius, ir skulptorius Mindaugas Navakas.

K. Antanėlis tikėjosi roko operos pastatymui gauti oficialų Kultūros ministerijos leidimą, pristatydamas kūrinį kaip nagrinėjantį pasipriešinimą fašistinei okupacijai: kūrinyje Judas su apaštalu Simonu Kananiečiu agituoja Jėzų prieš skelbiant dangaus karalystę išvaryti romėnus iš Jeruzalės. Tačiau, K. Antanėlio teigimu, oficialią valdžią trikdė pats kūrinio pavadinimas. Siekiant apgauti KGB, roko opera pradėta rodyti dviem valandom anksčiau nei skelbta renginio plakate (autorius G. Kličius). Į renginio vidurį atvykę KGB agentai koncerto nesutrukdė, o jam pasibaigus aktoriai ir kitas personalas pabėgo per Vitražo katedrą ir Bernardinų bažnyčią. Visgi kitą dieną KGB K. Antanėlį iš paskaitų išsivežė tardymui į Lenino g. 40 (dabar Genocido aukų muziejus). Kompozitorius buvo pašalintas iš Vilniaus inžinerinio statybos instituto be teisės tęsti mokslus aukštojoje mokykloje, tačiau po metų buvo priimtas atgal. Roko operos arijas Olego Zacharenkovo išverstas į lietuvių kalbą K. Antanėlio grupė ir po pristatymo grojo savo koncertuose.

Šaltiniai

1. Šlovė buvo ranka pasiekiama. Lietuvos dailės muziejus. 2015. p. 123.
2. Kęstutis Antanėlis: „Taip mes plėtėme ribas…“ bernardinai.lt 2016-10-24 2020-08-07 iš Wayback Machine projekto.