Juozas Aputis

Juozas Aputis
Gimė	1936 m. birželio 8 d. Balčiai
Mirė	2010 m. vasario 28 d. (73 metai) Vilnius
Palaidotas (-a)	Antakalnio kapinėse
Veikla	prozininkas, vertėjas
Alma mater	1960 m. Vilniaus universitetas

Juozas Aputis (1936 m. birželio 8 d. Balčiuose, Raseinių rajonas – 2010 m. vasario 28 d. Vilniuje) – lietuvių prozininkas, vertėjas, redaktorius.

Biografija

1948 m. baigė Balčių pradinę mokyklą, 1950 m. Nemakščių septynmetę, 1954 m. Viduklės vidurinę mokyklą. 1954–1955 m. dirbo Balčių klubo-skaityklos vedėju. 1959–1969 m. dirbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje. 1960 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1969–1977 m. dirbo „Girių“, 1980–1990 m. „Pergalės“, 1991–2001 m. „Metų“ redakcijose. 1990–1991 m. „Pergalės“, 1991–1994 m. „Metų“ vyr. redaktorius, 1995–2001 m. „Metų“ prozos skyriaus vedėjas.

1980–1990 m. Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Pergalė“, 1991–1994 m. „Metai“ redkolegijos narys. Nuo 1998 m. LR nacionalinių literatūros ir meno premijų komiteto narys. Nuo 1967 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys, nuo 1990 m. sąjungos valdybos narys. Nuo 1972 m. gyveno ir kūrė etnografiniame Zervynų kaime, sodyboje ant Ūlos kranto. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Kūryba

Su J. Apučio vardu yra siejamas novelės atgimimas sovietiniais metais (7-8 deš.). Moderni novelės forma, subtilus psichologiškumas, nuotaikos ir situacijų autentiškumas, asociatyvių vaizdų gausa, lyrinė pasaulėjauta, eseistinė stilistika, kasdieniškumo ir giliųjų tikrovės struktūrų dermė J. Apučio novelėse buvo nauja ir skaitytojui labai įdomi ieškojimo kryptis. Jau ankstyvojoje J. Apučio kūryboje jaučiamas stiprus autobiografiškumo podirvis, gimtinės ir artimų žmonių pasaulėvaizdis. Būties slėpinių, gyvenimo pilnatvės visuotinumo dėsnių, egzistencinio nerimo vedami yra visi J. Apučio personažai, nepaisant jų amžiaus, kilmės, profesijos. Novelistikoje atsiradę kūrybos principai vėliau buvo išplėtoti stambesniuose prozos žanruose – apysakose ir romane „Smėlynuose sustoti negalima..“ Išskirtinę vietą Apučio kūryboje užima apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (parašyta 1971 m., išspausdinta 1989 m.). Šioje apysakoje autorius pasitelkia sąlyginę (alegorinę, simbolinę, metaforinę) formą, itin sustiprina racionalumo ir iracionalumo sandūroje atsirandančius istorijos, individo laisvės, pasipriešinimo smurtui klausimus.

Pagal savo novelių triptiką „Ak, Teofili!“ (1976 m.) parašė scenarijų kino filmui „Mano vaikystės ruduo“ (1977 m.). Išvertė V. Bykovo, A. Čechovo, V. Šukšino, D. Grigorovičiaus, J. Trifonovo ir kt. prozos kūrinių. J. Apučio novelių knygų išleista rusų, latvių, estų kalbomis.

Bibliografija

• Žydi bičių duona: apsakymai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. – 55 p.
• Rugsėjo paukščiai: novelės. – Vilnius: Vaga, 1967. – 144 p.
• Horizonte bėga šernai: novelės. – Vilnius: Vaga, 1970.
• Pamalē skrien meža cūkas: noveles. – Rīga: Liesma, 1974. – 179 p.: iliustr.
• Sugrįžimas vakarėjančiais laukais: novelės. – Vilnius: Vaga, 1977. – 285 p.
• Tiltas per Žalpę: apysakos. – Vilnius: Vaga, 1980. – 231 p.
• Цветет пчелиный хлеб: рассказы. – Москва: Советский писатель, 1980. – 271 p.: iliustr.
• Link debesijos: apsakymai / Bronius Radzevičius. – Vilnius: Vaga, 1984. – 383 p.
• Raštai / Bronius Radzevičius. – Vilnius: Vaga, 1984–1985. – 3 t.
• Priešaušrio vieškeliai (nebaigta 2-oji dalis): romanas / Bronius Radzevičius, 1985. – 574 p.
• Keleivio novelės: novelės. – Vilnius: Vaga, 1985. – 195 p.
• Gegužė ant nulūžusio beržo: novelių rinkinys / dail. Saulius Chlebinskas. – Vilnius: Vaga, 1986. – 492 p.: iliustr.
• Skruzdėlynas Prūsijoje: apysakos / iliustr. Algirdas Repšas. – Vilnius: Vaga, 1989. – 230 p.: iliustr. –
• Мост через Жальпе: новеллы и повести. – Vilnius: Vaga, 1989. – 437 p. –
• Vargonų balsas skalbykloje: apysaka. – Vilnius: Versmė, 1991.
• Dvi apysakos. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 161 p. –
• Smėlynuose negalima sustoti: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – 276 p. –
• Vakaro saulė: apsakymų rinktinė / Bronius Radzevičius, sudarė Juozas Aputis. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 197 p. –
• Novelės / parengė Agnė Iešmantaitė (Mokinio skaitiniai). – Vilnius: Žaltvykslė, 2004. – 78 p. –
• Vieškelyje džipai: novelių knyga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 511 p.: iliustr. –
• Maži atsakymai į didelius klausimus: pokalbiai, esė. – Vilnius: Alma littera, 2006. – 182 p. –
• Bėgiai išnyksta rūke: apysakos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 486 p. –

Vertimai iš rusų kalbos

• Vanas Totovencas. Prie senojo Romos vieškelio; Ovnatanas; Jeremijos sūnūs: apysakos. – Vilnius: Vaga, 1972. – 180 p.
• Jurijus Korinecas. Labų dienų nuo Vernerio: romanas. – Vilnius: Vaga, 1975. – 262 p.
• Dmitrijus Grigorovičius. Kaimas: apysakų rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1977. – 260 p.
• Cirilas Kosmačas. Pavasario diena; Baladė apie trimitą: romanai. – Vilnius: Vaga, 1980. – 312 p.
• Jurijus Trifonovas. Senis: romanas. – Vilnius: Vaga, 1984. – 232 p.
• Vasilijus Šukšinas. Atėjau jums duoti laisvę: istorinis romanas. – Vilnius: Mintis, 1985. – 363 p.

Įvertinimas

• 1971 m. Žemaitės literatūrinė premija, už apsakymą „Erčia, kur gaivus vanduo“
• 1996 m. , už knygą „Smėlynuose negalima sustoti“
• 1996 m. Ldk Gedimino 4 laipsnio ordinas
• 1997 m.
• 1998 m. Vyriausybės kultūros ir meno premija
• 2001 m. literatūrinė „Varpų“ premija, už esė „Atminties pašvaistės“
• 2004 m. „Imbiero vakarų“ Jurgio Kunčino vardo premija
• 2005 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija
• 2005 m. Petro Cvirkos literatūrinė premija, už novelių knygą „Vieškelyje džipai“

Šaltiniai

1. Albertas Zalatorius. Juozas Aputis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 92-93
2. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=29341

Literatūra

• Juozo Apučio kūryba: monografija / Petras Bražėnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 430 p.: iliustr. –

Nuorodos

Vikicitatos

Wikiquote logo

Puslapis Vikicitatose –

Juozas Aputis

• J. Apučio tekstai