Juodmarškiniai

Juodmarškiniai (it. camicie nere, CCNN; squadristi), Nacionalinio saugumo savanorių milicija (it. Milizia Volontaria per la Sicurezza Nazionale, MVSN) – Italijos fašistų partijos sukarintoji organizacija, įkurta 1923 m. ir egzistavusi iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Juodmarškiniai šalmas ženklelis

B. Musdolinis kaip juodmarškinių pirmasis garbės kapralas

Juodmarškinių eisena 1922 m. Iš kairės į dešine: Benitas Musolinis, Cesare Maria de Vecchi ir Michele Bianchi.

Vėliau žodžiu juodmarškiniai imta vadinti panašią grupuotę, SS, kvazipolitinę organizaciją Tamilnade (Indija).

Benitas Musolinis, įkvėptas Pirmojo pasaulinio karo laikų Italijos elitinių šturmo dalinių (, it. arditi) kovinio meistriškumo ir juodų uniformų, organizavo juodmarškinių organizaciją kaip karinį savo politinio judėjimo įrankį. Šios sukarintos organizacijos kūrėjai buvo nacionalistai intelektualai, buvę armijos karininkai ir jauni žemvaldžiai, nusistatę prieš valstiečių ir žemės ūkio darbininkų sąjungas. Jų metodai darėsi vis griežtesni augant Musolinio galiai. Prieš Musolinio priešininkus jie naudojo prievartą ir bauginimą.

Istorija

Juodmarškiniai buvo įkurti 1919 m. kaip squadristi, šioje organizacijoje buvo daug suerzintų buvusių kareivių. Jos tikslas buvo kovoti prieš socialistus. Musolinio Žygio į Romą metu (1922 m. 27 d.) jų buvo apie 200 tūkstančių. 1922 m. squadristi buvo reorganizuoti į milizia, buvo suformuota daug bandiere. 1923 m. vasario 1 d. juodmarškiniai buvo pavadinti Nacionalinio saugumo savanorių milicija (Milizia Volontaria per la Sicurezza Nazionale, MVSN), kuri egzistavo iki Italijos paliaubų 1943 m.

Italijos socialinė respublika, egzistavusi šiaurės Italijoje, užimtoje vokiečių kariuomenės, MVSN reformavo į (Guardia Nazionale Repubblicana, GNR).

Organizacija

Juodmarškinių vadas buvo Benitas Musolinis, turėjęs it. comandante generale (generolas komandantas) juodmarškinių laipsnį. Vykdomasis juodmarškinių vadovas buvo juodmarškinių štabo viršininkas, kurio laipsnis atitiko kariuomenės generolo laipsnį.

Pagrindinė organizacija

Juodmarškinių dalinių struktūra atkartojo Senovės Romos kariuomenės struktūrą.

Pavadinimas	Pavadinimas itališkai	Atitikmuo armijoje	Struktūra	pastabos
zona	zona	divizija	3 ar daugiau legionų	3 legionai sudarydavo lauko diviziją
legionas	legione	pulkas	3 kohortos	Legioną sudarydavo mažas kadrinis branduolys ir didelis savanorių rezervas
kohorta	coorte	batalionas	3 centurijos
centurija	centuria	kuopa	3 manipulos
manipula	manipolo	būrys	3 skyriai
skvadra	squadra	skyrius

Teritorinė organizacija

Juodmarškinių organizacija buvo padalinta į:

• 15 zonų, kuriose buvo 133 legionai (vienas legionas vienoje Italijos provincijoje) ir
• 1 nepriklausomą grupę, kurioje buvo 10 legionų.

1929 m. juodmarškinių struktūra pertvarkyta į keturis raggruppamenti.

1936 m. spalį juodmarškinių organizaciją sudarė:

• 14 zonų, kuriose buvo 133 legionai. Legionus sudarė 2 kohortos, vienoje buvo juodmarškiniai nuo 21 iki 36 m., kitoje – iki 55 metų amžiaus.
• specialūs daliniai Romoje ir saloje.
• Moschettieri del Duce ('dučės muškietininkai') – Musolinio gvardija.
• (it. Milizia fascista albanese) – 4 legionai.
• Kolonijinė milicija – Afrikoje, 7 legionai.

Specialiosios milicijos

• Priešlėktuvinė ir Kranto artilerijos milicija. Ją sudarė du komponentai:
  • Priešlėktuvinė milicija (it. Milizia per la difesa antiaerea territoriale (DICAT))
  • Kranto artilerijos milicija (it. Milizia Marittima di Artiglieria)
• Miškų milicija ([[it|Milizia Forestale}})
• Pasienio milicija (it. Polizia di Frontiera)
• Kelių milicija (it. Milizia della Strada)
• Uostų milicija (it. Milizia portuaria)
• Pašto ir telegrafo milicija (it. Milizia Postelegrafonica)
• Geležinkelio milicija (it. Milizia Ferroviaria)
• Universitetų milicija (it. Milizia Universitaria)

Etiopijos kampanijos metu suformuotos juodmarškinių divizijos

1935-36 m. vykusio Antrojo Italijos-Etiopijos karo metu buvo suformuotos 7 juodmarškinių divizijos:

• 1-oji juodmarškinių divizija (Kovo 23-osios) (it. 1ª Divisione CC.NN. "23 marzo"). Pavadinta Fasci Italiani di Combattimento įkūrimo 1919 m. kovo 23 d. garbei. 1941 m. sausį britų apsupta prie Bardijos ir sutriuškinta.
• 2-oji juodmarškinių divizija (Spalio 28-osios) (it. 2ª Divisione CC.NN. "28 ottobre"). Pavadinta fašistų 1922 m. spalio 28 d. garbei. 1941 m. sausį britų sutriuškinta prie Bardijos.
• 3-oji juodmarškinių divizija (Balandžio 21-osios) (it. 3ª Divisione CC.NN. "21 aprile"). Pavadinta legendinės Romos įkūrimo datos ir paskelbimo dienos garbei. Dalyvavo įsiveržime į Egiptą, buvo sunaikinta 1940 m. gruodį besitraukdama į Libiją.
• 4-oji juodmarškinių divizija (Sausio 3-osios) (it. 4ª Divisione CC.NN. "3 gennaio"). Pavadinta dienos, kai B. Musolinis gavo diktatoriaus galias (1923 m. sausio 3 d.), garbei. Dalyvavo įsiveržime į Egiptą, buvo sunaikinta prie Sidi Barrani miesto, kai dengė besitraukiančius kitus dalinius.
• 5-oji juodmarškinių divizija (Vasario 1-osios) (it. 5ª Divisione CC.NN. "1 febbraio"). Pavadinta juodmarškinių organizacijos įkūrimo dienos (1923 m. vasario 1 d.) garbei.
• 6-oji juodmarškinių divizija (Tibro) (it. 6ª Divisione CC.NN. "Tevere"). Pavadinta Tibro upės garbei. Suformuota iš savanorių. Tačiau dėl savanorių amžiaus (Pirmojo pasaulinio karo veteranai), negalios (amputuotos galūnės), karinio parengimo stygiaus (užsienyje gyvenę italai), taip pat kulkosvaidžių ir nešulinės artilerijos neturėjimo buvo menkos kovinės galios. Dalyvavo nedideliuose mūšiuose Somalio fronte.

Pirmosios 6 divizijos buvo pasiųstos į Etiopiją ir dalyvavo šiame kare.

• 7-oji juodmarškinių divizija (Kirėnės) (it. 7ª Divisione CC.NN. "Cirene"). Pavadinta Kirėnės miesto Libijoje garbei. Antrojo Italijos-Etiopijos karo metu buvo dislokuota Libijoje, kad grasintų Sueco kanalui, jei D. Britanija būtų uždariusi Suecą italų laivams. Etiopijoje niekada nebuvo, nors buvo laikoma, kad Etiopijos kampanijoje dalyvavo. Realiai veikė kaip garnizonų junginys, dalyvavo statybiniuose projektuose.

Juodmarškiniai Ispanijos pilietiniame kare

Trys juodmarškinių divizijos buvo pasiųstos dalyvauti Ispanijos pilietiniame kare kaip (it. Corpo Truppe Volontarie) dalis. Juodmarškinių divizijose dalis kareivių buvo iš reguliariųjų dalinių, dalis – savanoriai iš fašistų partijos milicijos. Juodmarškinių divizijos buvo dalinai motorizuotos.

• 1-oji juodmarškinių divizija „Dio lo Vuole“ ('Dievas to nori')
• 2-oji juodmarškinių divizija „Fiamme Nere“ ('Juodosios liepsnos')
• 3-oji juodmarškinių divizija „Penne Nere“ ('Juodosios plunksnos')

3-ioji juodmarškinių divizija buvo išformuota ir sulieta su 2-ąja juodmarškinių divizija 1937 m. balandį, po divizijos pralaimėjimo Gvadalacharos mūšyje. Po 1937 m. spalio mėn. kampanijos Šiaurės Ispanijoje 2-oji juodmarškinių divizija sujungta su 1-ąja juodmarškinių divizija, o ši pervadinta į 1ª Divisione CC.NN. „23 marzo“

Juodmarškiniai Antrajame pasauliniame kare

1940 m. juodmarškiniai surinko 340 tūkst. karių koviniams daliniams. Buvo suformuotos trys divizijos (1-oji, 2-oji ir 4-oji, visos trys prarastos Šiaurės Afrikos kampanijoje). Vėliau, 1942 m. buvo suformuotos divizija „M“ ir divizija „Afrika“.

Musolinis siekė suformuoti 142 kovinius juodmarškinių batalionus (kiekviename 650 karių), kurie turėjo sudaryti kiekvienoje armijos divizijoje Gruppo di Assalto. Tokią grupę sudarydavo 2 kohortos (batalionai) ir Gruppo Supporto – kuopa iš dviejų sunkiųjų kulkosvaidžių manipulų (būrių, kiekviename po 3 sunkiuosius kulkosvaidžius) ir dviejų minosvaidžių manipulų (kiekvienoje po 3 81 mm minosvaidžius).

Vėliau buvo suformuota 41 mobilioji grupė. Šios grupės turėjo tapti trečiaisiais pulkais Italijos armijos divizijose, nes paaiškėjo, kad dvinarės struktūros Italijos divizijos yra per mažos ir turi per mažai sunkiųjų ginklų. Mobiliosios grupės patyrė didelių nuostolių, nes juose buvo per mažai kareivių, jų kareiviai buvo nepakankamai apmokyti ir ginkluoti.

Nuorodos

1. Bosworth, R.J.B, Mussolini’s Italy: Life Under the Fascist Dictatorship, 1915–1945, Penguin Books, 2005, P. 117
2. The Blackshirt Division Order of Battle comes from „Storia delle Unità Combattenti della MVSN 1923–1943“ by Ettore Lucas and Giorgio de Vecchi, Giovanni Volpe Editore 1976 pages 63 to 116 plus errata.