Jonvabalių kapas

Jonvabalių kapas
Pavadinimas	火垂るの墓 (Hotaru no Haka)
Kilmės šalis	Japonija
Režisierius	Isao Takahata
Prodiuseris (-iai)	Toru Hara
Scenaristas (-ai)	Isao Takahata
Kompozitorius	Michio Mamiya
Vaidina	Tsutomu Tatsumi Ayano Shiraishi Yoshiko Shinohara Akemi Yamaguchi
Metai	1988
Žanras	Istorinė karinė drama
Pagal knygą	Akiyuki Nosaka „Grave of the Fireflies“
Trukmė	89 min.
Kalba	japonų
Platintojas	Toho
IMDb įrašas

Jonvabalių kapas (jap. 火垂るの墓 = Hotaru no Haka, angl. Grave of the Fireflies) – 1988 m. japonų karo tematikos anime filmas, režisuotas Isao Takahatos, pastatytas studijoje „Studio Ghibli“. Tai to paties pavadinimo pusiau autobiografinio romano, parašyto Akiyuki Nosaka, adaptacija. Romanas kaip asmeninis atsiprašymas skirtas autoriaus seseriai, mirusiai nuo bado Antrojo pasaulinio karo metu. Paprastai apibūdinamas kaip antikarinis filmas, nors ir su šiuo teiginiu nesutinka kai kurie kino kritikai ir pats režisierius.Roger Ebert pripažintas vienu geriausių visų laikų karo tematikos filmų.

Filmo veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metu Japonijoje, pasakojama apie jauną berniuką vardu Seita, kuriam po mamos mirties tenka prižiūrėti savo jaunesniąją seserį Secuko.

Siužetas

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Filmo istorija pasakojama iš Seitos prisiminimų jau po jo ir jo sesers mirties. Praeities intarpe vaizduojami Kobės miestą bombarduojantys amerikiečių B-29 bombonešiai. Secuko ir Seita lieka namie saugoti šeimos turto, kol jų motina, kenčianti nuo širdies ligos, išskuba ieškoti priešlėktuvinės slėptuvės. Tuo metu virš jų namų iš dangaus ima kristi šimtai padegamųjų bombų, greitai sunaikinančių aplinkinius namus ir didžiąją dalį miesto. Judviem pavyksta likti nesužeistiems, tačiau jų mamą užklumpa oro antskrydis ir ji smarkiai apdega odą. Ji nugabenama į mokykloje įsikūrusią ligoninę, kur netrukus miršta. Neturėdami kur beeiti, Secuko ir Seita patraukia pas tetą, kuri leidžia judviem pasilikti ir įtikina Seitą parduoti mamos kimono mainais už ryžius. Vėliau Seita nuvyksta parsinešti maisto atsargų, kurias prieš pat bombardavimą jis užkasė po žeme. Parneštą maistą jis atiduoda tetai, bet pasilieka skardinę vaisinių ledinukų, kuri vėliau tampa pasikartojančia filmo ikona. Mažėjant maisto atsargoms, teta vis labiau širsta, peikdama juos veltėdžiais.

Galiausiai jiedu nusprendžia patraukti į apleistą slėptuvę. Kad būtų šviesiau, į slėptuvę jie prileidžia jonvabalių, kuriems ryte nugaišus, Secuko sukrečia šiurpas. Juos belaidodama ji ima garsiai klausti, kodėl jie ar jų mama turėjo mirti. Vėl pasibaigus maistui, Seita yra priverstas vogti iš ūkininkų ir apleistų namų. Vėliau jis nuveda seserį pas gydytoją, kuris informuoja jį, kad ji kenčia nuo neprievalgio, bet nesuteikia pagalbos. Panikuodamas jis skubiai išsiima likusias mamos santaupas banke, bet išėjęs sužino, kad Japonija kapituliavo. Jį apninka neviltis suvokus, kad laivyne tarnaujantis tėvas greičiausiai žuvo, mat visas guli vandenyno dugne. Grįžęs pas seserį su gausybe maisto, randa ją merdijančią. Jis skubiai imasi gaminti valgyti, tačiau Secuko netrukus miršta. Panaudodamas turimas atsargas, Seita nutaria kremuoti Secuko ir jos pelenus suberia į ledinukų skardinę. Netrukus Sanomijos stoty nuo bado miršta ir pats.

Išnašos

1. „Hotaru No Haka“. The Big Cartoon DataBase. The Big Cartoon DataBase. Nuoroda tikrinta 2012-12-29.
2. 1988 m. gegužė, interviu žurnale „“.
3. Takahata, Isao (1991). 映画を作りながら考えたこと [Things I Thought While Making Movies] (japonų). Tokuma Shoten. p. 471. ISBN .
4. Roger Ebert (March 19, 2000). . rogerebert.com. Suarchyvuotas originalas 2013-01-17. Nuoroda tikrinta 2012-12-06.