Jonušas Pranciškus Radvila

Jonušas Pranciškus Radvila
Radvilos
Trimitai
Gimė	1880 m. rugsėjo 3 d. Berlyne
Mirė	1967 m. spalio 4 d. (87 metai) Varšuvoje
Tėvas	Ferdinandas Frydrichas Radvila
Motina	Pelagija Sapiegaitė
Sutuoktinis (-ė)	Ona iš giminės
Vaikai	Edmundas Ferdinandas Radvila Kristina Radzivil Ferdinandas Radvila Stanislovas Albertas Radvila
Vikiteka	Jonušas Pranciškus Radvila

Jonušas Pranciškus Radvila (lenk. Janusz Franciszek Radziwiłł, 1880 m. rugsėjo 3 d. Berlyne – 1967 m. spalio 4 d. Varšuvoje) – didikas, Lenkijos valstybės politinis veikėjas.

Jonušo Pranciškuas Radvilos kapas Vilanove

Biografija

Šeima

Kunigaikštis, kilęs iš Radvilų giminės Olykos – Nesvyžiaus linijos vokiškosios šakos, tėvas Ferdinandas Frydrichas Radvila, motina Pelagija Sapiegaitė. Broliai Mykolas Radvila Rudasis, .

Žmona Ona Marija Liubomirska (1882 m. spalio 9 d. − 1947 m. vasario 16 d.), kunigaikščio Stanislovo Mykolo Henriko Liubomirskio (1838−1918) ir kunigaikštytės Vandos Liubomirskos (1841−1910) jaunesnioji duktė. Sūnus Liudvikas Ferdinandas (1911–1929 m.) mirė jaunas, duktė Kristina (g. 1908 m.) ištekėjo už Juzefo Potockio, Lenkijos ambasadoriaus Madride. Giminę pratęsė sūnūs Edmundas Ferdinandas Radvila ir Stanislovas Albertas Radvila.

Dvarai

XIII Olykos dvaro valdytojas, paveldėjo rūmus Varšuvoje bei karų metais sugriautus , Volynėje ir pradėjo juos remontuoti. Pasireiškė kaip geras ūkininkas ir administratorius.

Veikla

Mokėsi Karališkojoje gimnazijoje, brandos atestatą gavo Osnabriuko Gimnazium Carolineum. Studijavo teisę Berlyno universitete ir gamtos ekonomiką aukštojoje miškininkystės mokykloje.

Pirmojo pasaulinio karo metais organizavo pagalbą pabėgėliams iš Lenkijos. 1917 m. pavasaris jį užtiko gyvenant Volynėje. Kaip gerbiamas apylinkėje žmogus buvo išrinktas į Darbininkų ir kareivių deputatų tarybą, tačiau daugumą joje užgrobę bolševikai tų pačių metų rudenį jam ir jo šeimai paskelbė nuosprendį. Tačiau mirties bausmės išvengė, išvyko į Švediją, po to į Berlyną, kur įsitraukė į Lenkijos Regentinės tarybos darbą. Nuo 1918 m. dirbo Jano Kanto Stečkovskio vyriausybės Politikos departameto direktoriumi, steigė Lenkijos diplomatinę tarnybą, vedė derybas su savo pusbroliu, Vokietijos kaizeriu Vilhelmu II ir Austrijos imperatoriumi Karoliu I. Trumpai dirbo šiose pareigose ir Jano Kucharževskio vyriausybėje.

1920 m. įstojo paporučiku į Lenkijos kariuomenės 8-ąją brigadą ir dalyvavo Varšuvos gynybos mūšiuose. 1922 m. vadovavo Lenkijos delegacijai Maskvos nusiginklavimo konferencijoje. 1923–1926 m. vadovavo Visuomeniniam-politiniam klubui, jungusiam Liaudies demokratijos priešininkus. Buvo Lenkijos Maltos ordino kavalierių sąjungos prezidentas, vienas Liaudies dešiniosios partijos vadovų.

1926 m. gegužės 15 d. perversmas jam atvėrė kelius į Lenkijos konservatorių partijos vadovo postą. Dalyvavo Juzefo Pilsudskio derybose su žemietijų atstovais Nesvyžiuje. 1928–1935 m. seimo atstovas, 1935–1939 m. senatorius. Dirbo seimo komisijose, derino lenkų katalikų bažnyčios ir valstybės pozicijas, priešinosi cenzūros stiprinimui, tautinių mažumų persekiojimui. Po J. Pilsudskio mirties Lenkijos konservatoriai perėjo į opoziciją. 1937 m. dalyvavo Liaudies vienybės fronto, siekusio diktatoriaus Rydz-Smiglo atsistatydinimo, veikloje.

1939 m. rugsėjo 20 d. kartu su sūnumi Edmundu suimtas NKVD, kalėjo Lubiankoje, kur jį tardė pats Lavrentijus Berija. Tačiau po trijų mėnesių, įsikišus Italijos karaliui ir draugams vokiečiams, buvo paleistas ir išvyko į Varšuvą. 1940 m. Lenkijos vyriausybės Londone žinia išvyko į Berlyną, kad įkalbėtų vokiečius sumažinti represijas Lenkijoje. Nors su juo susitiko ir kalbėjosi senas pažįstamas Hermanas Geringas, bet jo pasiūlymai neatitiko Vokietijos politinių nuostatų. Grįžęs į Varšuvą dalyvavo pogrindinėje veikloje, jam pavyko išlaisvinti kelis suimtus lenkų pogrindžio veikėjus, bet numalšinus Varšuvos sukilimą kartu su žmona buvo suimtas ir uždarytas į . Tiesa, jau 1944 m. spalio mėnesį gyveno Nieborove.

1945 m. sausio mėn. vėl, šįkart kartu su žmona, suimtas NKVD. Žmona 1947 m. mirė Krasnogorsko lageryje, skirtame specialiai lenkų aristokratams, o jį paleido. Vėl apsigyveno Varšuvoje, bet ir ten jį trys savaitės iki perversmo suėmė Visuomenės saugumo tarnyba. Paleistas apsigyveno kukliame bute ir pasitraukęs nuo bet kokios politinės veiklos rašė prisiminimus.

Palaidotas iš pradžių buvo Varšuvos bernardinų bažnyčios kapinėse, bet 1972 m. jo palaikai perkelti į Radvilų kapavietę Vilanove. 2001 m. išleisti Jonušo Pranciškaus Radvilos „Prisiminimai“.

Šaltiniai

1. Jonušas Pranciškus Radvila. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 306 psl.

Nuorodos

Trimitų herbo Radvilos 2007-01-28 iš Wayback Machine projekto. lenkų kalba