Jazduvo apgultis

Jazduvo apgultis
Data 1262 m. birželio antra pusė Vieta , Mazovija (dab. Varšuva, Lenkija) Rezultatas Lietuvių ir rusėnų pergalė
Konflikto šalys
Lietuvos karalystė Haličo-Voluinės kunigaikštystė Cholmo kunigaikštystė	Mazovijos kunigaikštystė
Vadovai ir kariniai vadai
Treniota Švarnas

Jazduvo apgultis lenk. Oblężenie Jazdowa) – 1262 m. birželio antroje pusėje vykęs ir birželio 23 d. Jazduvo miesto šturmu pasibaigęs Lietuvos karalystės ir Mazovijos kunigaikštytės kariuomenių mūšis, vienas 1262 m. vasarą vykusios lietuvių invazijos į Vokiečių ordino valdas ir Mazoviją susirėmimų.

Priešistorė

Po Durbės mūšio žemaičiams pripažinus Mindaugo valdžią mainais į šio atsisakymą nuo krikščionybės, taip pat po pergalingo Lielvardės mūšio (1261 m. vasario 3 d.), prasidėjus Didžiajam prūsų sukilimui (1260 m. rugsėjo 20 d.) komplikuojantis Vokiečių ordino padėčiai baltų žemėse, Mindaugui atsirado galimybė skirti daugiau dėmesio ir kovai su Vokiečių ordino sąjungininkais, vienu kurių nuo šeštojo dešimtmečio vidurio buvo Mazovijos kunigaikštis .

1261 m. antroje pusėje surengtas Mindaugo ir Treniotos žygis į Livoniją, prieš Vendeno (Cėsių) pilį nebuvo sėkmingas, dėl ko Treniota neteko aktyvios Mindaugo paramos, nors ir liko pajėgus toliau vadovauti Lietuvos kovai prieš kryžiuočius. Šiame kontekste Treniota ir ėmėsi organizuoti 1262 m. žygį į Mazoviją ir Prūsijos kryžiuočių valdas. Kaip rašo Prūsijos kronikininkas Petras Dusburgietis, Treniota subūrė iki 30 tūkstančių vyrų.

Nedidelio masto baudžiamuosius žygius į Mazoviją lietuviai buvo surengę jau 1255, 1258 (šio žygio metu Plocko katedros durys buvo pagrobtos ir išvežtos į Didįjį Naugardą) ir 1260 m. (dėl pastarųjų nėra vieningos istorikų nuomonės, kai kurie autoriai teigia, kad 1260 ir 1262 m. žygiai iš tiesų yra vienas ir tas pats, 1262 m. žygis), T. Baranauskas teigia, kad atskiri 1258, 1260 ir 1262 m. žygių aprašymai iš tiesų buvo tik vėlesnių kronikininkų klaida aprašant didžiulį 1262 m. žygį.

Karinė kampanija

Lietuvių ir rusėnų žygis į Mazoviją prasidėjo 1262 m. vėlyvą pavasarį. Žygiui vadovavo Mindaugo seserėnas Treniota. Žygyje taip pat dalyvavo Mindaugo žento Cholmo ir Haličo-Volynės kunigaikščio Švarno vadovaujamos rusėnų pajėgos. Įsiveržimas vyko trimis kryptimis – viena grupuotė veržėsi į Vokiečių ordino neseniai užimą Pamedę, kita – į Kulmo žemę (čia lietuviams pavyko paimti ir sugriauti Birgelavos pilį, grįždamos šios pajėgos sudegino Ziemovito apleistą Plocką), trečioji patraukė link Mazovijos valdyto Jazduvo.

Didžiosios Lenkijos kronikos teigimu, trečiajai grupuotei vadovavo Danielius sūnus Švarnas. Įvykius aprašančiuose rusėnų šaltiniuose, kuriuos lenkų istoriografai laiko patikimesniais nei lenkiški, kalbama apie Riazanės kunigaikščio Ostafijaus Konstantinovičiaus buvimą Jazduve. Pastarasis šiuo laikotarpiu konfrontavo su Danieliumi Haličiečiu, todėl jo dalyvavimas žygyje į Mazoviją atrodo labai tikėtinas. Lenkų istoriografijoje laikomasi nuomonės, kad jis turėjo vadovauti bent vienam iš dalinių.

Karinė kampanija prasidėjo netikėtai ir Mazovijos gyventojai nesugebėjo suorganizuoti rimtesnio pasipriešinimo. Įsibrovėliai nesunkiai užėmė ir sudegino kunigaikštystės sostinę Plocką, persikėlė per Vyslą ir apgulė pilį (dab. Varšuvos dalis Ujazduvas (lenk. Ujazdów)).

Pilyje gynėsi Mazovijos kunigaikščio Zemovito I ir jo vyriausiojo sūnaus vadovaujamos pajėgos. Lenkų šaltiniuose teigiama, kad gynėjai galėjo atlaikyti apgultį, o įsibrovėlių pajėgos nebuvo pasirengę ilgai kampanijai priešo žemėje, jų padėtį sunkino ir poreikis grįžti namo į artėjančią javapjūtę. Gynėjai galėjo tikėtis netrukus turėjusios atvykti Ziemovito sąjungininkų pagalbos. Tačiau dėl dvariškio Goščiaus išdavystės birželio 23 d. Lietuvos kariuomenė įžengė į Jazduvą.

Mūšio metu žuvo pats kunigaikštis Zemovitas. Konradas pateko į nelaisvę ir dvejus metus kalėjo Lietuvoje. J. Dlugošo teigimu, dar tais pačiais metais Konradas buvo išpirktas. Pagal kitą versiją, Mazovijos kunigaikštis nežuvo tiesiogiai mūšyje, o buvo nužudytas jau nelaisvėje, tikriausiai nukirtus galvą. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad jo kūnas buvo sudegintas. Ziemovito mirtis priskiriama jo svainiui Švarnui arba Ostafijui Konstantinovičiui. „Krokuvos vyskupų kataloguose“, pateikiama versija, kad „1262 metais Ujazdove lietuvių išdavikiškai nužudomas Mazovijos kunigaikštis Ziemovitas; tai padarė jo artimiausias raštininkas, vardu Gostekas, papirktas už pinigus“.

Jonas Dlugošas teigia, kad mazoviečiai bandė atsikeršyti užpuolikams ir Dlugosiodlo kaimo (netoli Drohičino) rugpjūčio 5 d. juos užpuolė. mazoviečiai patyrė dar vieną pralaimėjimą. Apie šį mūšį panašiai teigiama ir Didžiosios Lenkijos kronikoje, nurodant kad jis neva buvęs su „prūsais“.

Lenkų istoriografijoje galima užtikti teiginį, kad 1260 ar 1262 m. žygio metu lietuviai neva pagrobę meniškai apkaustytas Plocko katedros duris, dabar esančias Naugarde. Šis teiginys neturi pagrindo šaltiniuose.

Pasekmės

Užėmę miestą jungtinės lietuvių ir rusėnų pajėgos neįsitvirtino ir toliau neplėtojo operatyvinės sėkmės, o nusiaubusios apylinkes grįžo namo. Teigiama, kad Lenkija netraukė lietuvių ar Mindaugo dėmesio kaip savaime patrauklus grobimo ar užkariavimų objektas. Jazduvas liko Mazovijos kunigaikščių valdžioje, jo valdymą perėmė Zemovito I žmona Perejeslava, kuri, sąjungoje su Boleslovu Pamaldžiuoju, netrukus atkūrė karo nuniokotą regioną.

Bibliografija

• Balzer, O., Genealogia Piastów, Kraków 2005.
• Baranauskas, Tomas, Lietuvių karo žygiai į Lenkiją Mindaugo laikais, Lietuvos aidas, 2024.06.19.
• Błaszczyk G., Dzieje stosunków polsko-litewskich od czasów najdawniejszych do współczesności, t. 1: Trudne początki, Poznań 1998.
• Długosz J., Jana Długosza kanonika krakowskiego Dziejów polskich ksiąg dwanaście, T. II, Kraków 1868.
• Kronika halicko-wołyńska (Kronika Romanowiczów): tł. D. Dąbrowski, A. Jusupović. Kraków: 2017.
• Kronika wielkopolska: tł. K. Abgarowicz, wyd. 2. Kraków: 2010.
• Osiński, J., Bolesław Rogatka książę legnicki dziedzic monarchii Henryków Śląskich 1220/1225-1278, Wydawnictwo Avalon, Kraków 2012.
• Piastowie. Leksykon biograficzny, Kraków 1999, s. 270.
• Rukat, Michał: Siemowit I Mazowiecki. Książę trudnego pogranicza (ok. 1215 – 23 czerwca 1262). 2018.
• Szweda, Adam: Polityka Siemowita I mazowieckiego wobec zakonu krzyżackiego po 1254 roku. // Rocznik Grudziądzki. 2003.
• Teterycz-Puzio, A., Bolesław II mazowiecki. Na szlakach ku jedności (ok. 1253/58 – 24 IV 1313), Wydawnictwo Avalon, Kraków 2015.

Išnašos

1. Szweda, Adam: Polityka Siemowita I mazowieckiego wobec zakonu krzyżackiego po 1254 roku., p. 33-34.
2. Baranauskas, Tomas, Lietuvių karo žygiai į Lenkiją Mindaugo laikais, Lietuvos aidas, 2024.06.19.
3. Szweda, Adam: Polityka Siemowita I mazowieckiego wobec zakonu krzyżackiego po 1254 roku. p. 30.
4. Błaszczyk, G., Dzieje stosunków polsko-litewskich od czasów najdawniejszych do współczesności, t. 1: p. 41
5. Kronika wielkopolska: tł. K. Abgarowicz, wyd. 2. p. 188–189.
6. Rukat, Michał: Siemowit I Mazowiecki. Książę trudnego pogranicza (ok. 1215 – 23 czerwca 1262). p. 98-99.
7. Kronika wielkopolska: tł. K. Abgarowicz, wyd. 2. p. 191.
8. Kronika halicko-wołyńska (Kronika Romanowiczów), p. 213.
9. Osiński, J., Bolesław Rogatka książę legnicki dziedzic monarchii Henryków Śląskich 1220/1225-1278, p. 310.
10. Piastowie. Leksykon biograficzny, Kraków 1999, s. 270.
11. Balzer, O., Genealogia Piastów, p. 545.
12. Rukat, Michał: Siemowit I Mazowiecki. Książę trudnego pogranicza (ok. 1215 – 23 czerwca 1262). p. 99-100.
13. Teterycz-Puzio, A., Bolesław II mazowiecki. Na szlakach ku jedności (ok. 1253/58 – 24 IV 1313), p. 35.
14. Długosz J., Jana Długosza kanonika krakowskiego Dziejów polskich ksiąg dwanaście, p. 372