Japiečiai

Japiečiai
Tradicinis šokis
Gyventojų skaičius	~15 000
Populiacija šalyse	Mikronezijos Federacinės Valstijos 13 500  Jungtinės Amerikos Valstijos 1 500
Kalba (-os)	Japo
Religijos	krikščionybė (katalikai, protestantai), tradicinė religija
Vikiteka:	Japiečiai

Japiečiai (Japo kalba: Waqaab) – Mikronezijos tauta, daugiausiai gyvenanti Japo saloje. Viena iš Mikronezijos Federacijos tautų.

Jie kalba japiečių kalba, beveik izoliuota kalba, kurios lingvistinė priklausomybė ginčijama. Dauguma gyventojų yra protestantai ir katalikai, tačiau gajūs ir tradiciniai tikėjimai. Japiečiai yra išlaikę daug tradicinės kultūros.

Teritorija ir istorija

Pagrindinis straipsnis – Japas.

Tradicinė japiečių teritorija yra 4 tarpusavyje susiglaudusios ir koralų žiedo apsuptos Japo salos (bendras sausumos plotas 102 km²), esančios Karolinų salose, Japo valstijoje. Čia japiečių protėviai atsikėlė greičiausiai I tūkst. pr. m. e.. Nors dėl tautos kilmės yra ginčijamasi, įtakingiausia hipotezė jų kalbą priskiria , kas suponuoja, jog japiečių protėviai kėlėsi iš Admiraliteto salų. Lingvistiškai jie yra labai skiriasi nuo kitų mikroneziečių.

Japiečių kaimų hierarchija

Salos niekada nesudarė vieningo centralizuoto politinio vieneto, o dalinosi į aštuonis teritorinius vienetus, valdomus genčių vadų pilung. Jie valdė aštuonias pagrindines salos gyvenvietes, vadinamas bulche. Visi kiti kaimai sudarė sudėtingą hierarchiją. Jie buvo skirstomi į "tyruosius" (tabugul) ir "nešvariuosius" (ta'ay). Abi grupės dar dalijosi į smulkesnius sluoksnius. Žemiausiai hierarchijoje stovintys kaimai (milngaay) turėdavo paklusti aukščiau stovintiems o jų gyventojai atlikdavo prievolinius darbus.

Kaimų statusą lėmė ir gyvenamoji vieta: kilmingieji kaimai įsikūrę pakrantėje, o mažiau kilmingi išstumti aukštyn į kalnus. Tiesa, kaimai galėjo judėti hierarchijoje priklausomai nuo savo karinių laimėjimų, kadangi tarp jų pastoviai vyko karas. Didelė dalis kaimų hierarchijos reliktų yra išlikę iki dabar. Gentinių teritorijų pagrindu sudarytos dabartinės dešimt Japo salų savivaldybių (dvi papildomos savivaldybės įkurtos ir salose, kurios anksčiau priklausė Gagilio teritorijai).

Akmeninių pinigų gabenimas plaustais

Ikikolonijiniais laikais japiečiai buvo hegemoniška tauta, į savo ekonominę sistemą pajungusi didelę dalį Mikronezijos salelių. Į rytus buvę atolai iki pat Namonuito buvo įsijungę į duoklinę sistemą sawey. Šis darinys vadinamas , ir jo centru buvo Gagilio svarbiausias kaimas . Iš aplinkinių salų į Japą buvo tiekiamos kriauklelės, audiniai. Iš vakaruose buvusių Palau salų japiečiai jūra gabendavo akmeninius pinigus rai, kurie vaidino didelį vaidmenį salos ekonomikoje ir visuomenėje.

Nuo XIX a. Japo salą kolonizavo ir valdė įvairios valstybės, tačiau japiečiai sugebėjo išlaikyti labai stiprią tapatybę ir tradicinę kultūrą iki pat XXI a. Gegužės 1 d. japiečiai kasmet mini Japo dieną, kurioje saliečiai susirenka demonstruoti savo tradicijų ir papročių.

Tradicinė religija

Pagrindinis straipsnis – .

Japiečiai, nors dažniausiai krikščionys, yra išsaugoję ir tradicinę religiją bei turtingą mitologiją. Jos turi daug panašumų su Čiuko tautų mitologijomis, tačiau nėra žinoma, kas iš ko perėmė šias tradicijas.

Pasaulio sukūrimo mite dievas kūrėjas Gavur li yel yel sukūrė keturis pasaulio sluoksnius. Viršutiniame, pilname tamsos, jis gyvena pats. Žemiau jo yra dangaus sluoksniai, žmonių gyvenama žemė Dorop ir požemis Jar, kuriame viešpatauja dievas Solal. Dangus pasak mitologijos, gali turėti septynis sluoksnius. Aukščiausiame gyvena Yälfaath, kuriam priskiriamas šviesulių ir žmonių sukūrimas. Žemiau gyvena karo dievas Lug, trečiame sluoksnyje Makan gyvena mirusiųjų vėlės. Žemiau apsistoję žvaigždės, mėnulis ir saulė. Žemiausiame sluoksnyje Yoko ilsisi taifūnai.

Sukūręs pasaulį Gavur li yel yel iš purvo nulipdė vyriausiąjį dievą Yanolop, kuris savo minties galia (mam) sukūrė penkias dangaus dievybes, - vieną deivę ir keturis dievus. Deivė Matsugulop sugulusi su dievais pagimdė daug naujų dangaus dievybių. Panašiai buvo sukurtos ir požemių dievybės.

Vienas iš dangaus dievų, Yälfaath iš purvo sukūrė pirmuosius žmones: vyrą Ganan ir moterį Nik. Jis bandė sukurti daugiau tokių porų, tačiau kad palengvintų darbą sau, suteikė žmonėms lytinius organus, kad jie galėtų daugintis patys.

Tikima, kad žmogui mirus, viena jo siela yaan ni yam yra suėdama dievo Lug, tačiau lieka gyventi antroji siela yaan ni fos, kuri pradeda pomirtinę kelionę. Specialūs ritualai ma’log padeda sielai pasiekti tikslą. Pirmiausia siela pasiekia vietą vadinamą Gatsam. Paskui ji keliauja tolyn, ir turi susimokėti vartų sargui Rumang. Galiausiai dievas Yanolop išskirsto sielas į skirtingas vietas: vienur keliauja mūšyje žuvę didvyriai, kitur - gimdydamos mirę moterys, dar kitur - žvejai paskendę jūroje.

Visuomenė

Vyrų namas faluw

Smulkiausia japiečių visuomenės ląstelė yra tabinaw, išplėstinė šeima, gyvenanti atskiroje sodyboje. Sodybos renčiamos iš bambukų ir palmių lapų ir dalinamos į dvi dalis: galinė dalis (tabgul) skirta šeimos tėvui, o priekinėje (to’or) gyvena likusi šeima. Tradiciškai šeimoje būdavo kelios virtuvėlės t'ang, skirtos ruošti maistą skirtingiems šeimos nariams (valgymo klasėms). Šeimos valdomas žemės sklypas dayif, kuriam priklauso jamsų ir kolokazijų daržai, žvejybos plotas, kokospalmės ir miško plotai. Jie turėjo pilnai aprūpinti šeimą maistu.

Kaimų bendruomenėse egzistuoja kelių tipų bendruomeniniai pastatai. Svarbiausias tarp jų yra susirinkimų namas p'ebay, naudojamas kaip bendruomenės mokykla, renginių erdvė. Taip pat yra vyrų namas (faluw). Pastarasis yra svarbi socializacijos vieta, kur vyrai leidžia laiką kartu. Moterims įeiti į šį namą griežtai draudžiama, tačiau senovėje egzistavo paprotys grobti gražias moteris ir atsivesti jas į faluw. Jos tapdavo linksmintojomis mispil, ir tai buvo laikoma garbingu užsiėmimu, moters grožio įvertinimu.

Visuomenėje egzistuoja daug prietarų, susijusių su tyrumu ir nešvara. Jų laikymosi prižiūri žyniai tamaarong. Jie prižiūri moteris nėštumo ir gimdymo metu, atlieka laidojimo apeigas. Menstruacijomis sergančios moterys laikomos nešvariomis ir turi pasitraukti į tam specialiai skirtą pastatą (dapal). Ten pat pasitraukia ir pagimdžiusios moterys su kūdikiu.

Buitis

Japiečio tatuiruotės, apranga ir papuošalai XX a. pradžioje

Tradiciškai japiečiai naudojo gausias tatuiruotes, kurios simbolizavo žmogaus statusą visuomenėje, jo kovos ir žvejybos įgūdžius. Egzistuojo trys ornamentų tipai: yol, gachow ir salbachag. Pačios išmoningiausios tatuiruotės dengdavo visą kūną ir reikalavo didžiulės kantrybės ir pakantumo skausmui, nes tatuiruojama buvo įdeginant suodžius į odą.

Vienintelis rūbas buvo strėnų aprišalas vyrams thuw, gaminamas iš specialaus audinio bagiiy ir žolių sijonai moterims. Iš aksesuarų naudojamos apyrankės, vėriniai. Svarbi aprangos detalė yra specialios šukos uoj, įsmeigiamos į plaukus, kurias galėjo nešioti tik kilmingųjų kaimų gyventojai.

Japiečių virtuvė yra Okeanijos virtuvės tradicijos dalis. Visi produktai yra skirstomi į dvi rūšis: angliavandenių gausų ggaan ir baltymingą thumag. Pirmasis siejamas su moterų darbu, nes tokie produktai auginami darže. Svarbiausi maistui naudojami augalai yra kolokazija, jamsas, duonmedis, bananas. Baltyminiai produktai dažniausiai yra atole gaudoma žuvis ir siejama su vyrų darbu (žvejyba). Šis skirstymas taikomas ir įvežtiniams produktams, tokiems kaip ryžiai ar mėsos konservai. Šie produktai palengva įsigali japiečių mityboje.

Laisvųjų žmonių visuomenėje egzistuoja valgymo klasės (yoogum) reguliuojančios, kas su kuo kartu valgo. Atskirai vieni nuo kitų valgo vyrai, moterys ir vaikai iki 10 metų, ir jaunos moterys. Užaugę (10 metų saulaukę) vaikai jungiasi į suaugusiųjų (vyrų arba jaunų moterų) klasę ir turi atlikti iniciaciją (dowach). Tos pačios klasės vyrai rengia reguliarias puotas. Jų neatsiejama dalis yra palmių vyno gėrimas ir betelio riešutų kramtymas

Menai

Japiečių šokis

Japiečių medžio dirbinys

Japiečių kultūroje labai svarbų vaidmenį užima šokiai churu. Tai - ritualiniai vaidinimai, kurių metu šokio judesiais ir giesmėmis pasakojamos istorijos apie jūrines keliones, atradimus, religiniai mitai. Šokėjai ryši ryškius thuw, o kūnus dekoruoja ištepdami kokosų aliejumu, ciberžole, puošdami papuošalais. Egzistuoja keturių tipų šokiai: sėdimieji, stovimieji, žygiavimo ir su lazdomis. Paprastai šokiai atliekami vyrų ir moterų atskirai. Žiūrovai dalyvauja tokiuose šokiuose ragindami šokėjus, įsitraukdami į veiksmą.

Seniau japiečiai buvo puikūs medžio drožėjai, keramikai, tačiau šios tradicijos pamažu užmirštamos. Tarp tradicinių amatų išlikęs krepšių pynimas. Vyrai naudoja krepšius skirtus arekinės palmės riešutams. Šios palmės vaisių kramtymas yra svarbi vietos kultūros dalis.

Moterų krepšiai pinami iš palmių ar pandano lapų. Taip pat gaminama juvelyrika iš kriauklelių, medienos, vėžlio kiauto ir pan.

Išnašos

1. Lynch, John; Malcolm Ross; Terry Crowley (2002). The Oceanic languages. Richmond, Surrey: Curzon. .
2. Stinglas, Mislavas. 1983. Nepažįstamoji Mikronezija. Vilnius: Mintis.
3. Stinglas, Mislavas. 1983. Nepažįstamoji Mikronezija. Vilnius: Mintis.
4. Dobbin, Jay (2011). Summoning the Powers Beyond: Traditional Religions in Micronesia. Honolulu, HI: University of Hawaiʻi Press. .
5. Dobbin, Jay (2011). Summoning the Powers Beyond: Traditional Religions in Micronesia. Honolulu, HI: University of Hawaiʻi Press. .
6. Engle, Tim; Orr, Francine. "Yap Facts – A Primer on Yapese Culture". The Kansas City Star. Archived from the original on 1 August 2013. Retrieved 9 August 2014.
7. Lingenfelter, Sherwood Galen (1975). Yap: Political Leadership and Culture Change in an Island Society. Honolulu, HI: University Press of Hawaii. .
8. Engle, Tim; Orr, Francine. "Yap Facts – A Primer on Yapese Culture". The Kansas City Star. Archived from the original on 1 August 2013. Retrieved 9 August 2014.
9. Lingenfelter, Sherwood G. (October 1977). "Emic Structure and Decision-Making in Yap". Ethnology. 16 (4): 331–352. doi:10.2307/3773261. JSTOR 3773261.
10. Jap Cultural Heritage
11. Dobbin, Jay (2011). Summoning the Powers Beyond: Traditional Religions in Micronesia. Honolulu, HI: University of Hawaiʻi Press. .
12. Jap Cultural Heritage