Ius soli gimimo vietos valstybės principas dar lot Jus soli žemės teisė lot ius teisė principas kuriuo remdamasi valstyb

Ius soli, gimimo vietos (valstybės) principas (dar lot. Jus soli; „žemės teisė“ lot. ius – teisė) – principas, kuriuo remdamasi, valstybė savo pilietybę suteikia visiems jos teritorijoje gimusiems vaikams.

Ryšys su kraujo teisės principu

Pilietybės priskyrimo taisyklių praktikoje yra du pagrindiniai variantai: pilietybės automatinis įgijimas gimimu (filiacija) ir natūralizacija. Pilietybės įgijimas gimimu skaidomas į du tipus: pagal kraujo teisės (ius sanguinis) arba pagal gimimo vietą ius soli. Vadovaujantis ius soli asmeniui suteikiama tos šalies pilietybė, kurioje jis gimė. Šis principas taikomas JAV. Asmuo, gimęs JAV teritorijoje, automatiškai tampa jos piliečiu nepaisant tėvų pilietybių.

Pilietybės įgijimas pagal ius soli, turi privalumą pasiūlant narystę politinėje bendruomenėje, tiems kurie jau gyvena joje. Ius soli numato būdą, kaip skatinti socialinę integraciją, demokratinį teisėtumą, sumažinti susirūpinimą dėl vidinės atskirties ir nesaugumo gyventi. Ius soli suteikia galimybę imigrantų vaikams gauti pilietybę.

Platus ius soli taikymas sukuria skirtingas galimybes ES pilietybei įgyti. Vaikai gimę šalyse, kuriose ius soli netaikomas, negali naudotis tomis pačiomis laisvo judėjimo ir ES teisinės apsaugos mechanizmais, kaip ES piliečiai.

Praktika

Ius soli taikomas mažumoje pasaulio šalių. Besąlyginis ius soli netaikomas nė vienoje Europos valstybėje ir galioja tik dviejose pažangios ekonomikos šalyse – JAV ir Kanadoje.

Šalys, kurios remiasi ius soli principu: JAV, Antigva ir Barbuda, Argentina, Barbadosas, Belizas, Bolivija, Brazilija, Kanada, Čilė, Kolumbija, Dominika, Dominikos Respublika, Ekvadoroas, Salvadoras, Fidžis, Grenada, Gvatemala, Gajana, Hondūras, Jamaika, Lesotas, Meksika, Nikaragva, Pakistanas, Panama, Paragvajus, Peru, Sent Kristoferis ir Nevis, Sent Lusija, Sent Vinsentas ir Grenadinai, Trinidadas ir Tobagas, Urugvajus, Venesuela.

Kai kuriose šalyse, automatinis pilietybės suteikimas pagal ius soli buvo modifikuotas įvedant papildomus reikalavimus užsieniečių vaikams. Pavyzdžiui, tėvams šalyje gyvenant laikinai. Ius soli pakeistas šiose šalyse: Jungtinė Karalystė, Australija, Airija, N. Zelandija, Pietų Afrikos Respublija, Prancūzija, Vokietija. Iki 2000 m. Vokietijos pilietybės politika buvo grįsta ius sanguinis principu, pakeitus įstatymą įtrauktas modifikuotas ius soli principas.

Šiuo metu ius soli dažniausiai pasireiškia silpnai. 1989–2010 m. buvo nemažai pakeitimų Europos šalių pilietybės politikos nuostatose, susijusių su ius soli – 12 išplėtimų ir 7 apribojimai. Ius soli nuostatos buvo įvestos arba sustiprintos Vokietijoje (2000), Portugalijoje (2006), Liuksemburge (2009) ir Graikijoje (2010). Ius soli pašalinta Maltoje (1989), apribota Airijoje (2004). Airija tapo paskutine, taikiusi gryną ius soli principą. Reformos Portugalijoje, Liuksemburge ir Graikijoje įdiegė stiprias ius soli nuostatas. Silpnesnės įtrauktos Austrijoje, Belgijoje, Suomijoje ir Vokietijoje. Kai kuriose kitose šalyse ius soli taikymas buvo apribotas. Maltoje 1989 m. visai pašalintas, įdiegiant ius sangvinis. Tai sumažino apribojimus prieš dvigubą pilietybę. Airijoje paliktas reikalavimas, kad vienas iš tėvų per paskutiniuosius ketverius metus trejus iš jų būtų gyvenęs Airijoje. Mažesni apribojimai įtvirtinti Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose.

Keliose šalyse su įtvirtintais ius soli principais, buvo perkelti panaikinant visiškai. Tačiau paliekant išimtį pagal ius soli suteikti pilietybę šalies teritorijoje gimusiems vaikams, kai vienas iš tėvų yra tos šalies pilietis. Indija tokias nuostatas įvedė 2004 m. gruodžio 3 d. , reaguodama į nelegalią Bangladešo musulmonų imigraciją, pasinaudojant ius soli nuostatomis, kurios buvo silpnos nuo 1987 m.

Susiję straipsniai

Literatūra

Saulius Pivoras (2007). Pilietybė ir nacionalinis identitetas. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-08-24-saulius-pivoras-pilietybe-ir-nacionalinis-identitetas/4352/print
Vincent Andrew (2002). Nationalism and particularity. Cambridge; New York: Cambridge University Press.
Iseult Honohan (2010). Ius Soli Citizenship. University College Dublin, EUDO CITIZENSHIP Policy Brief No. 1.
Ius soli, http://en.wikipedia.org/wiki/Jus_soli