Italijos Egėjo salos

Italijos Egėjo salos (it. Isole italiane dell'Egeo; gr. Ιταλικά νησιά του Αιγαίου), Italijos Dodekanesas (it. Dodecaneso Italiano) – 1912-1947 m. Italijos karalystei priklausiusi valda iš 12 didesnių ir daugelio smulkių salų pietrytinėje Egėjo jūros dalyje.

Isole italiane dell'Egeo Italijos Egėjo salos
Italijos kolonija
← 1912 – 1947
Vėliava
Sostinė	Rodas
Valdymo forma	kolonija
Era	Imperializmas
- 1912 m. Italijos-Turkijos karo pabaiga	1912 m.
- 1947 m.	1947 m.

Istorija

Dodekanesą, išskyrus , Italijos karalystė okupavo 1912 m. metu. Italija buvo sutikusi grąžinti salas Osmanų imperijai pagal 1912 m. Ouchy sutartį., tačiau neaiškiai suformuluotas tekstas leido veikti laikinajai itališkai salų administracijai. Pagal 1923 m. Lozanos sutarties 15 straipsnį Turkija galutinai atsisakė visų teisių į Dodekanesą. Pirmojo pasaulinio karo metais Prancūzija laikinai okupavo Kastelorizą, kurį Italija aneksavo (iš Osmanų imperijos) 1919 m.

Fašistinė Italija formaliai aneksavo Dodekanesą kaip Possedimenti Italiani dell'Egeo.

Italijos ineresai Dodekanese buvo pagrįsti strateginiais tikslais, buvo ketinama jomis remtis toliau formuojant Italijos imperiją. ir Patmo salose buvo įkurtos Italijos karalkiškojo laivyno bazės.

Administracinė politika

1923 m. karinius valdytojus pakeitė civiliniai gubernatoriai. Italų politika vietinių gyventojų atžvilgiu turėjo dvi fazes:

• Gubernatorius , liberalus diplomatas, skatino taikų etniškai skirtingų grupių ir italų sugyvenimą, palaikė švelnią integraciją. Pvz., Lago italams kolonistams suteikdavo žemės ir skatino mišrias santuokas su vietiniais graikais.
• Jo įpėdinis gubernatorius diegė priverstinę .

1929 m. Pizos universitete buvo įvestos stipendijos studentams iš Dodekaneso, tai turėjo platinti italų kultūrą ir kalbą tarp vietinių profesionalų. Vienintelė sritis, kur Lago neieškojo kompromisų, buvo religija. apeigos buvo slopinamos, leidžiamos tik katalikiškos. Italų valdžia stengėsi apriboti Graikų stačiatikių bažnyčios įtaką, nesėkmingai bandė organizuoti vietinę autonominę Dodekaneso bažnyčią.

Salose veikė fašistinės jaunimo organizacijos, pvz., . Italų valdžia skatino vardų italinimą. Juridinis salų statusas buvo tarpinis (possedimento) tarp kolonijos ir pačios Italijos. Salų gyventojai formaliai buvo Italijos piliečiai, tačiau neturėjo visų piliečių teisių, jie neprivalėjo tarnauti Italijos kariuomenėje.

Gubernatoriaujant De Vecchi (nuo 1936 iki 1940 m.) , tvirtam ir lojaliam fašistui, italianizacija tapo grubi. Italų kalba tapo priverstine švietime ir viešajame gyvenime. Graikų kalba mokyklose liko tik kaip pasirenkamas dalykas. Valdant Lago saliečiai galėdavo išsirinkti savo merus, o 1937 m. salose įtvirtinta fašistinė sistema, kiekvienoje [[Komuna {Italija}|komunoje]] buvo paskirti podestos. 1938 m. salose ėmė veikti Italijos rasiniai įstatymai, vietiniai įstatymai buvo rpiderinti prie Italijos įstatymų.

Italų kolonistų kėlimas

Italų valdžios pastangos keldinti italus kolonistus į salas nebuvo labai sėkmingos. 1936 m. Dodekanese gyveno 16711 italų, kurių dauguma gyveno Rodo ir Lero salose. Rode ir Kose gyvenę italai buvo ūkininkai, gyvenę naujai kurtose žemės ūkio gyvenvietėse. O Lero italai daugiausia buvo kariuomenę aptarnavę darbuotojai, gyvenę kariuomenės bazėse naujai italų pastatytame mieste (dabartinis Graikijos miestas Lakki).

Viešieji statiniai

Musolinis siekė Dodekaneso salas paversti Italijos kolonijinės imperijos vitrina, tad ėmėsi stambių statybų archipelage. Buvo tiesiami nauji keliai, statomi monumentalūs statiniai (fašistinio stiliaus architektūra). Statybose kartais naudojo priverstinį graikų darbą.

Salose iki šiol stovi daug itališkosios architektūros pavyzdžių:

• Grande Albergo delle Rose (dabar „Casino Rodos“), 1927 m., architektai ir Michele Platania. Stilius – arabų, Bizantijos ir Venecijos stilių mišinys.
• Casa del Fascio (Rodo fascijos namas, dabar miesto rotušė), 1939 m., tipiškas fašistinės architektūros pavyzdys.
• San Giovanni katalikų bažnyčia, 1925 m., architektas Di Fausto. Šv. Jono ordino viduramžių katedrinės bažnyčios rekonstrukcija.
• Teatro Puccini (dabar Rodo miesto Nacionalinis teatras). 1937 m., 1200 vietos.
• Palazzo del Governatore (Gubernatoriaus rūmai, dabar Dodekaneso prefektūros įstaigų pastatas), 1927 m., architektas Di Fausto. Venecinis stilius.
• Villaggio rurale San Benedetto (dabar Kolymbia kaimas), 1938 m. pastatytas kaimas, pavyzdinis kaimas su visomis šiuolaikinėmis paslaugomis.
• Portolago miestas (dabar Lakki) Lero saloje, pastatytas 1938 m., tipiškas Italijos racionalizmo stilius.

• Grande Albergo delle Rose
• Palazzo del Governatore
• Casa del Fascio
• Buvusi San Giovanni katalikų bažnyčia

Italai atidžiai išžvalgė salas (pirmas kartas istorijoje) ir ėmė diegti masinį turizmą Rodo ir Koso salose. Mažesniosios salos liko primirštos, jose niekas nebuvo statoma ir vystoma.

Administracinis skirstymas

Sala (skliausteliuose itališkas pavadinimas)	Plotas	Gyventojų skaičius
Rodas (Rodi) ir gretimos salelės	1412 km²	60 244
Patmas (Patmo) ir gretimos salelės	57,1 km²	3214
(Lisso)	17,4 km²	993
(Calino) ir gretimos salelės	128,2 km²	15 338
Kosas (Coo)	296 km²	20,003
(Stampalia) ir gretimos salelės	113,6 km²	1767
(Nisiro) ir gretimos salelės	48 km²	2375
(Simi) ir gretimos salelės	63,6 km²	6176
(Piscopi) ir gretimos salelės	64,3 km²	1227
(Calchi) ir gretimos salelės	30,3 km²	1476
Karpatas (Scarpanto) ir gretimos salelės	306 km²	7893
(Caso) ir gretimos salelės	69,4 km²	1913
(Castelrosso) ir gretimos salelės	11,5 km²	2267
viso	2668,3 km²	132,289

Šaltiniai:

• 1936 m. gyv. surašymas
• Annuario Generale, Consociazione Turistica Italiana, Roma, 1938

Planuota ekspansija

Po Graikijos operacijos fašistinė Italija siekė prie Italijos Egėjo salų valdos prijungti Kikladas ir Sporadas, bet Vokietija prieštaravo bet kokiam marionetinės Graikijos (1941–44) teritorijos sumažinimui. Kadangi italai buvo okupavę Kikladas, jie ruošėsi oficialiai aneksuoti šias salas, nežiūrint į Vokietijos prieštaravimus.

Italijos valdžios pabaiga

Po Italijos kapituliacijos 1943 m. rugsėjį salos trumpam buvo mūšių tarp vokiečių, britų ir italų arena. Kovos veiksmuose viršų paėmė vokiečiai, ir nors iš žemyninės Graikijos juos išvarė 1944 m., Dodekanesuose jie liko iki karo galo. Vokiečių okupacijos metu Dodekanesai formaliai liko pavaldūs Italijos Socialinei Respublikai, bet de facto buvo Vokietijos karinės vadovybės valdžioje.

Pagal 1947 m. Taikos su Italija sutartį salos buvo perduotos Graikijai.

Italijos Egėjo salų kolonijiniai vadovai 1912–1947 m.

Kariniai vadai

• Giovanni Battista Ameglio (1912 m. gegužės 5 d. – 1913 m. spalio 14 d.)
• Ferruccio Trombi (1913 m. spalio 15 d. – 1913 m. lapkričio 8 d.) (laikinasis)
• Francesco Marchi (1913 m. lapkričio 9 d. – 1914 m. balandžio 26 d.)
• Giovanni Croce (1914 m. balandžio 27 d. – 1917 m. gegužės 26 d.) (laikinasis iki 1914 m. rugpjūčio 3 d.)
• Vittorio Elia (1917 m. gegužės 27 d. – 1919 m. gruodžio 15 d.)
• Achille Porta (1919 m. gruodžio 15 d. – 1920 m. rugpjūčio 6 d.)
• Carlo Senni (1920 m. rugpjūčio 7 d. – 1920 m. rugsėjo 16 d.) (laikinasis)
• Felice Maissa (1920 m. rugsėjo 17 d. – 1921 m. rugpjūčio 16 d.)
• Alessandro De Bosdari (1921 m. rugpjūčio 17 d. – 1922 m. lapkričio 15 d.)

Gubernatoriai

• Mario Lago (1922 m. lapkričio 16 d. – 1936 m. lapkričio 27 d.)
• (1936 m. gruodžio 2 d. – 1940 m. gruodžio 9 d.)
• Ettore Bastico (1940 m. gruodžio 10 d. – 1941 m. liepos 14 d.)
• Inigo Campioni (1941 m. liepos 15 d. – 1943 m. rugsėjo 18 d.)

Vicegubernatoriai

• Igino Ugo Faralli (1943 m. rugsėjo 18 d. – 1945 m. gegužės 7 d.)

Vokiečių kariniai vadai

• Ulrich Kleemann (1943 m. rugsėjo 8 d. – 1944 m. rugsėjo 20 d.)
• Otto Wagener (1944 m. rugsėjo 20 d. – 1945 m. gegužės 5 d.)

Vyriausieji administratoriai

• Peter Acland (1945 m. gegužė – 1945)
• Charles Henry Gormley (1945–1946)
• Arthur Stanley Parker (1946 – 1947 m. rugsėjo 15 d.)

Nuorodos

1. Treaty of Ouchy (1912), also known as the First Treaty of Lausanne 2013-09-01 iš Wayback Machine projekto.
2. Full text of the Treaty of Lausanne (1923)
3. Marc Dubin (2002). Rough Guide to the Dodecanese & East Aegean islands. Rough Guides. p. 436. ISBN .
4. Anthony J. Papalas (2005). Rebels and radicals: Icaria 1600-2000. Bolchazy-Carducci Publishers. p. 101. ISBN .
5. Aegeannet, The Dodecanese under Italian Rule 2011-07-21 iš Wayback Machine projekto.
6. Dubin (2002), p. 437
7. [1] 2011-05-21 iš Wayback Machine projekto. in Italian
8. Davide Rodogno (2006). Fascism's European empire: Italian occupation during the Second World War. . p. 85. ISBN .
9. Dubin (2002), p. 438
10. Nicola Cospito; Hans Werner Neulen (1992). Salò-Berlino: l'alleanza difficile. La Repubblica Sociale Italiana nei documenti segreti del Terzo Reich. Mursia. p. 128. ISBN .