Investavimas

Investicijos – piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas. Šis turtas yra investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitose panašiose srityse) arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą.

Formuojant ir įgyvendinant investicijų politiką pagrindinis tikslas yra gerinti valstybės, regiono investicinę aplinką ir kurti efektyvią tiesioginių vidaus ir užsienio investicijų skatinimo sistemą, visų pirma orientuotą į ilgalaikę šalies ūkio plėtrą, ekonomikos augimą ir visuomenės gerovės didinimą.

Investicijų valdymas

Investicijų valdymu (investicijų vadyba) užsiima daugelis bankų, taip pat yra specialios investicijų valdymo įmonės.

Lietuvoje veikia investiciniai bankai ir investicijų bendrovės.

Finansinės investicijos

Finansinės investicijos – tai daugiausia vertybiniai popieriai (angl. securities). Vertybiniai popieriai yra investicinės priemonės, kurios suteikia teisę investuoti į kokį nors materialųjį ar nematerialųjį turtą netiesiogiai. Pagrindiniai vertybiniai popieriai yra šie:

• akcijos (nuosavybės vertybiniai popieriai)
• obligacijos (skolos vertybiniai popieriai)
• žaliavos
• išvestinės priemonės
• investiciniai fondai

Visų finansinių investicijų tikslas yra pelnas. Rinkos ekonomikos sąlygomis visos investicijos yra glaudžiai susijusios su tam tikra rizika. Kuo didesnis vertybinių popierių portfelio pelningumas, tuo didesnė patiriama rizika ir atvirkščiai. Todėl investuotojams į vertybinius popierius reikia palyginti daromos investicijos norimo pelningumo lygį su investicine rizika.

Nefinansinės investicijos

Nefinansinės investicijos – tai investicijos į materialųjį turtą. Populiariausios nefinansinių investicijų rūšys:

• nekilnojamasis turtas
• kolekcinės vertybės
• žaliavos
• tiesioginės investicijos į verslą ar kitą veiklą

Pasyvios ir aktyvios investicijos

Investicijos skirstomos į pasyvias ir aktyvias:

• Pasyvios investicijos – kai investuotojas nedalyvauja įmonės valdyme.
• Aktyvios investicijos – kai investuotojas turi kontrolinį įmonės akcijų paketą, tiesiogiai dalyvauja tiek priimant sprendimus, tiek teikiant pasiūlymus.

Pasyviai investuoti galima per didelių investicinių kompanijų siūlomus investicinius fondus.

Investavimas

Investavimas – tokia veikla, kurios metu stengiamasi investuoti turimas vertybes; kapitalo panaudojimo būdas, kuris privalo užtikrinti kapitalo saugumą ir vertės augimą. Tai įstatymo nustatytais būdais atliekami investuotojo veiksmai, kuriais jis įgyja nuosavybės teisę arba kreditoriaus reikalavimo teisę į investavimo objektą arba teisę šį objektą valdyti ir naudoti.

Investavimas (bendrąja prasme) – tikro dabartinio vartojimo atsisakymas dėl ateities vartojimo (dažnai neapibrėžto.)

Paprasčiau tariant, investicijos – tai priemonės, kurių dėka galima perduoti kam nors grynuosius pinigus, siekiant išsaugoti ir padidinti jų vertę, arba užtikrinti teigiamas pajamas, kurias gausime perduodant tuos pinigus. Grynųjų pinigų vertė gali mažėti dėl infliacijos ir jie negali garantuoti jokių pajamų. Jei tą pačią pinigų sumą laikytume taupomojoje banko sąskaitoje, tai tuos pinigus galima būtų vadinti investicija. Egzistuoja įvairios kapitalo disponavimo, kapitalo investavimo formos arba investavimo priemonių grupės: investavimas į vertybinius popierius ir nekilnojamąjį turtą; į ilgalaikius įsipareigojimus, kurie skiriasi įvairiausiomis savybėmis – investavimas į akcijas ir pasirinkimo sandorius, su maža arba didele rizika; trumpalaikis arba ilgalaikis investavimas; tiesioginis ir netiesioginis investavimas ir pan.

Investuotojas gali veikti savarankiškai arba naudotis kitų asmenų paslaugomis. Antruoju atveju gali būti teikiamos investicinės paslaugos, padedant finansinio tarpininkavimo profesionalams.

Įmonės investicijos

Investicijos įmonės lygiu yra išlaidos įrenginiams pirkti, gatavų prekių atsargoms papildyti, naujoms įmonėms statyti; pagal kilmę investicijos gali būti vidaus ir išorės (užsienio kapitalo). Įmonių investicijos vadinamos bendrosiomis privačiomis vidaus investicinėmis išlaidomis; Vyriausybės investicinės išlaidos į šias išlaidas nepatenka.

Investavimo strategija

Investavimo strategija yra sudaroma paties investuotojo nuožiūra. Svarbiausi jos elementai: investavimo laikotarpis, portfelio rizikos lygis, į ką bus investuojama, pagal kokius kriterijus yra atrenkamos investicijos, kokiais santykiais jos paskirstomos, kokios gali būti investavimą ribojančios sąlygos ir pan.

Investavimo teorijos

• Produkto ciklo teorija. R.Vernon 1966 m. sukurta produkto gyvavimo ciklo teorija, plačiai taikoma vidaus rinkodaroje, tarptautiniame versle įgyja dar vieną aspektą, susijusį su informacijos, technologijos ir darbo jėgos kaštų vaidmeniu produkto kūrime. Ši teorija teigia, kad naujiems produktams sukurti reikalinga aukštos kvalifikacijos darbuotojai ir dideli kapitalo įdėjimai, kurie koncentruojasi itin išsivysčiusiose šalyse.
• Monopolistinių pranašumų teorija. Ši teorija, išsivysčiusi dar šeštajame – septintajame dešimtmetyje bei išsamiai išanalizuota Grosse R. ir Kujawa D. (1988) teigia, jog įmonė, turinti svarbių, išskirtinių privalumų, kurie sukuria jos monopolistinį pranašumą šalies viduje, turi didesnę galimybę per tiesiogines investicijas įsiskverbti į užsienio rinkas. Konkurenciniai privalumai – tai specifinės kompanijos charakteristikos, kurios leidžia kompanijai veikti efektyviau nei veikia konkurentai, siekiant didesnio pardavimo efektyvumo, mažesnės prekės kainos, geresnio vartotojų aptarnavimo ir pan. konkrečioje šalyje.
• Internacionalizacijos teorija. Ši teorija teigia, jog tiesioginės užsienio investicijos prieš kitas alternatyvas pasirenkamos todėl, jog sutarčių (licenzijų, privilegijų, tiekimo ir pan.) sudarymo ir vykdymo kaštai yra pernelyg aukšti ir egzistuoja didesnė kompanijos veiklos užsienyje rizika nei pačiai įmonei turint ir valdant savo padalinius užsienyje.
• Eklektinė teorija. Ši tiesioginių užsienio investicijų teorija, pasiūlyta J.Dunning dar 1977 m., jungia ir monopolistinės, ir internacionalizacijos teorijos elementus, papildydama juos kompanijos išsidėstymo tarptautinėje rinkoje privalumais. Pagal šią teoriją, priimant sprendimą dėl tiesioginių užsienio investicijų, reikia įvertinti tris veiksnių grupes: (i) Savininko privalumus – t. y., kompanijos konkurencinius privalumus, tokius kaip turimą technologiją, valdymo struktūros lankstumą, galimybę gauti kreditavimą plėtrai ir pan.;(ii) Vietos privalumus – t. y., tikslinės šalies rinkos kainų tendencijas, ekonominę ir politinę šalies riziką, rinkos reguliavimą; (iii) Tarptautinius privalumus – privalumus, kuriuos įgis firma, įėjimui į užsienio rinką tiesiogines investicijas naudodama vietoj kitų galimų alternatyvų.

Investicijų rizika

Pagrindiniai veiksniai, darantys įtaka investuotojo pasirinkimui:

• laukiamas pelnas;
• mokesčiai;
• palūkanų normos rizika;
• kredito rizika;
• likvidumo rizika;
• infliacijos rizika.

Veiksniai, lemiantys investicinės aplinkos patrauklumą

• Taupymo dalis, kuri sparčiai auga, kylant pragyvenimo lygiui.
• Paskolų palūkanų normos dydis, nes investuojant naudojamas ne nuosavas, bet ir skolintas kapitalas.
• Infliacijos tempas; kuo šis rodiklis aukštesnis, tuo didesniu procentu nuvertės investicijų pelnas.
• Laukiama pelno norma; jei ji didesnė už vidutinę, tai investuotojai linkę daugiau pelno skirti investicijoms.
• Politinis šalies stabilumas, teisinė sistema, monetarinė ir fiskalinė politika.

Išnašos

1. Lietuvos respublikos investicijų įstatymas