Indoarijų superstratas Mitanyje indoeuropietiškos indoarijų kilmės žodžiai randami šiaurės Mesopotamijoje gyvavusios Mit

Indoarijų superstratas Mitanyje – indoeuropietiškos (indoarijų) kilmės žodžiai, randami šiaurės Mesopotamijoje gyvavusios Mitanio karalystės, valdytos huritų, tekstuose. Huritų kalba bei jai artima urartų kalba laikomos neaiškios kilmės, jos neturi sąsajų su semitų ar indoeuropiečių kalbomis. Tačiau Mitanio karalystės tekstuose rasta asmenvardžių, dievavardžių bei žirgininkystės sąvokų, kurių kilmė akivaizdžiai indoeuropietiška. Manoma, kad tai lėmė į Mesopotamiją atsikėlusios nežinomos indoarijų gentys, kurių kalba galėjusi daryti įtaką huritų kalbai (taip susidaręs kalbinis antsluoksnis – superstratas).

Vienas iš ryškiausių tekstų su indoarijiškais žodžiais yra ~1380 m. pr. m. e. sudaryta taika tarp Mitanio karaliaus ir hetitų karaliaus Supiluliumo I. Tekste, greta daugybės kitų dievybių, paminimi Mitra (mi-it-ra), Varuna (ú-ru-wa-na), Indra (in-da-ra) ir Nasatjai (na-ša-ti-ya-an-na, t. y. Ašvinai) – senovės arijų dievybės. ~XV a. pr. m. e. Mitanio žirgininko Kikulio tekste minimi skaičiai labai artimi sanskritiškiems – a-i-ka- („vienas“, plg. skr. eka), ti-e-ra- („trys“, plg. tri), pa-an-za- („penki“, plg. pañca), ša-at-ta („septyni“, plg. sapta), na-a-[w]a- („devyni“, plg. nava), taip pat žodžiai wa-ar-ta-an-na (plg. vartana, „virsmai, ratai“), bei a-aš-šu-uš-ša-an-ni („žirgininkas, ašvininkas“, plg. aśva-sana). Kitame tekste taip pat rasta keletas indoarijiškų žodžių: babru(-nnu) (nuo babhru „rudas“, plg. liet. „bebras“), parita(-nnu) (nuo palita „pilkas, blyškus“), pinkara(-nnu) (nuo piṅgala „raudonas, rausvarudis“), maria-nnu (nuo marya „jaunuolis, karys“, pirminė reikšmė „mirtingasis, marus“).

Be to, Mitanio asmenų vardai, panašu, turėję indoarijišką kilmę: ar-ta-aš-šu-ma-ra (plg. Artasmara „atmenantis ritą/artą“ [t. y., priedermę, tvarką]), bi-ir-da-aš-šu-wa (plg. Prītāśva „turintis mielą žirgą“ [t. y., „Mielaašvis“]), bi-ir-ya-ma-aš-da (plg. Priyamedha „turintis mielą išmintį“ [t. y., „Mielaišmintis“]), ar-ta-ta-a-ma (plg. Artadhāman „turintis vietą/namą ritoje/artoje“), tu-uš-rat-ta (plg. Tveṣáratha, „turintis nuožmią važiuoklę/ratus“), in-tar-ú-da (plg. Indrota „Indros padedamas“), šat-ti-ṷa-za (plg. Sātivāja „varžybų laimėtojas“).

Kaip indoarijai galėję atsirasti Mesopotamijoje – nežinoma. Galimai jie buvo Kuros-Arakso kultūros nešėjai.

Literatūra

James P. Mallory, „Kuro-Araxes Culture“, Encyclopedia of Indo-European Culture, Fitzroy Dearborn, 1997.
Manfred Mayrhofer, 'Welches Material aus dem Indo-arischen von Mitanni verbleibt für eine selektive Darstellung?' In: E. Neu (Hrsh.), Investigationes philologicae et comparativae: Gedenkschrift für Heinz Kronasser (Wiesbaden, O. Harrassowitz 1982), 72-90.
Michael Witzel (2001): Autochthonous Aryans? The evidence from Old Indian and Iranian texts. Electronic Journal of Vedic Studies 7(3): 1–115.