Ìkaznė blrs Іказнь rus Иказнь agromiestelis šiaurės Baltarusijoje Vitebsko srityje 15 km į rytus nuo Breslaujos prie Ika

Ìkaznė (blrs. Іказнь, rus. Иказнь) – agromiestelis šiaurės Baltarusijoje, Vitebsko srityje, 15 km į rytus nuo Breslaujos, prie .

Ikaznė blrs. Іказнь, rus. Иказнь
Dievo Kūno bažnyčia

Ikaznė 55°37′01″š. pl. 27°16′01″r. ilg. / 55.617°š. pl. 27.267°r. ilg. / 55.617; 27.267 (Ikaznė)

Laiko juosta: ()

Valstybė	Baltarusija
Sritis	Vitebsko sritis
Rajonas	Breslaujos rajonas

Įkūrimo data	1499

Gyventojų (2009)	295

Pašto kodas	211971
Vikiteka	Ikaznė

Istorija

Pirmą kartą Ikaznė paminėta 1499 m., kai ją nusipirko Jonas Sapiega. 1504 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras suteikė Sapiegoms privilegiją Ikaznėje statyti pilį ir kurti miestelį. XVI a. pradžioje pastatyta mūrinė Ikaznės pilis (sunyko XVIII a., išlikę griuvėsiai) buvo svarbi per XVI a. – XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos karus su Maskva. 1561 m. čia buvo įkurdinta gausi įgula. 1509 m. pastatyta cerkvė, 1515 m. ji sudegė.

Ikaznė nukentėjo per XVI a. karus su Maskva ir 1700–1721 m. Šiaurės karą. XVI a. viduryje valdant Strabovskiams Ikaznėje buvusios cerkvės vietoje veikė kalvinų bažnyčia. Nuo 1589 m. iki XVIII a. Ikaznę vėl valdė Sapiegos. 1593 m. Leonas Sapiega pastatydino katalikų bažnyčią, prie jos veikė parapinė mokykla, ligoninė. 1627 m. Sapiegos fundavo unitų bažnyčios statybą.

Po 1793 m. Abiejų Tautų Respublikos II padalijimo Ikaznė priklausė Rusijos imperijos Minsko gubernijai, vėliau Vilniaus gubernijai. 1812 m. miestelį sudegino prancūzų kariuomenė. XIX a. buvo miestelis Dysnos apskrityje. Nuo 1921 m. priklausė Lenkijai, nuo 1939 m. – Baltarusijos TSR. 1940–1970 m. apylinkės, kolūkio centras.

Ikaznės pilis T. Makovskio 1613 m. raižinyje
Pilies likučiai tarpukaryje
Bažnyčios piešinys (1912 m.)
Prie bažnyčios tarpukaryje

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1628 m. ir 2005 m.

1628 m.

1879 m.

1931 m.

1971 m.

2005 m.

600

541

480

268

305

Lietuviai

XVI a. Ikaznė buvo lietuvių kalbos areale, tolimiausia LDK lietuviškai kalbančiųjų parapija. 1596 m. Leonas Sapiega pageidavo, kad Ikaznės klebonas ar vikaras mokėtų lietuvių kalbą. Dar iki Antrojo pasaulinio karo lietuvių gyveno gretimuose kaimuose. XX a. pabaigoje į vakarus nuo Ikaznės buvo išlikusi lietuvių kalbos sala palei Druveto ežerą, į šiaurės rytus nuo Pelekų ir Apso.

Šaltiniai

http://pop-stat.mashke.org/belarus-census/viciebskaja.htm
Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
Ikaźń. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. III (Haag — Kępy). Warszawa, 1882, 255 psl. (lenk.)
Ikaznė. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. . // psl. 575
Ikaznė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 754 psl.

[1] ttp://pop-stat.mashke.org/belarus-census/viciebskaja.htm

[2] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[3] Ikaźń. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. III (Haag — Kępy). Warszawa, 1882, 255 psl. (lenk.)

[4] Ikaznė. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. . // psl. 575

[5] Ikaznė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 754 psl.