Heteroglosija

Heteroglosija – terminas, apibrėžiantis skirtingų įvairovių egzistavimą vienoje „kalboje“ (gr. hetero- 'skirtingas' ir glōssa 'kalba'). Šiuo atveju terminas išverčia rusišką terminą разноречие („skirtingas kalbiškumas“), kuris buvo pristatytas rusų lingvisto Michailo Bachtino 1934 metų esė „Diskursas romane“ (rus. Слово в романе).

M. Bachtinas teigia, jog romano jėga ir konfliktas kyla iš skirtingų kalbos tipų: veikėjų kalbos, pasakotojų kalbos ir net autoriaus kalbos. Jis apibrėžia heteroglosiją kaip „kito kalbą kito kalboje, tarnaujančia tam, kad išreikštų autoriaus ketinimus, iškreiptu būdu.“ M. Bachtinas akcentuoja autoriaus tiesioginį pasakojimą, užuot akcentavęs tik dialogą tarp veikėjų, kaip pagrindinį šio aspekto konfliktą.

Kalbos požiūriai

M. Bachtinas manė, jog modernus romanas yra geriausia heteroglosijos eksploatacijos forma, visiškai skirtingai nei epas (ir šiek tiek mažesniu laipsniu, nei paprasta poezija). Lingvistinė romano energija buvo matoma savo konflikto ekspresijoje, tarp skirtingų garsų, perteikiančių romano elementus.

M. Bachtino požiūriu, bet kokia kalba, susiskirsto į daug balsų: „socialinius dialektus, charakteristinės grupės elgesį, profesionalius žargonus, bendrąsias kalbas, įvairias amžiaus grupių kalbas, tendencingas kalbas, valdžios institucijų kalbas, kalbas iš įvairių visuomenės sluoksnių ir praeinančių madų“. M. Bachtinas tvirtina, jog ši garsų įvairovė, yra išskirtinė romano kaip žanro savybė.

Tradicinės stilistikos rūšis, kaip epinė poezija, neturi heteroglosijai būdingų savybių. M. Bachtino žodžiais, „poezija nuasmenina 'dienas' kalboje, tuomet proza, kaip mes pamatysime, dažnai sąmoningai dar tik padidina skirtumą tarp jų…“

Išplėsdamas savo argumentą, M. Bachtinas teigia, kad visos kalbos atstovauja skirtingą požiūrį apie pasaulį, charakterizuojamą savo prasmėmis ir vertybėmis. Šiuo požiūriu, kalba yra „persmelkianti visus ketinimus ir instinktus“, ir taip nelieka jokių neutralių žodžių. Net labiausiai niekuo neišsiskiriantis sakinys turi prieskonį, nesvarbu ar apie profesiją, vakarėlį, kartą, vietą ar laiką. M. Bachtinui žodžiai neegzistuoja tol, kol jie yra ištarti, ir nuo to momento jie yra įspausti kalbėtojo parašu.

M. Bachtinas atpažįsta žodžio veiksmą, ar rašybos, kaip literatūros žodinį vaidmenį, tą, kuris reikalauja kalbėtojų ar autorių užimti atitinkamas pozicijas net jei reikia padaryti tik tokį paprastą dalyką kaip pasirinkti dialektą, kuriuo jie kalbės. Skirtingos kalbos yra dažnai atpažįstamos skirtingomis sąlygomis. M. Bachtinas duoda mums neraštingo valstiečio pavyzdį, kuris kalba bažnytine slavų kalba su Dievu, su savo šeima kalba savitu dialektu, dainuoja dainas kitų dialektu, ir bando sukurti labai aukštos klasės dialektą, kuomet jis rašo peticijas vietinėms valdžios institucijoms. M. Bachtinas teigia, kad prozos rašytojas turi priimti ir apgyvendinti šias visas kalbas savo darbuose.

Hibridinė kalbėsena

Hibridinė kalbėsena, kaip teigia M. Bachtinas, yra ištrauka, kuri įdarbina tik vieną kalbėtoją – pavyzdžiui, autorių – ir vieną ar daugiau jo kalbos rūšių. Dviejų skirtingų kalbų suderinimas su savimi atneša prieštaravimus ir konfliktus tikėjimo sistemose.

Tiriant anglų komiškuosius romanus, ypač Čarlio Dikenso darbus, M. Bachtinas atpažino šio argumento pavyzdžius. Č. Dikenso parodijos, tiek apie „bendrąja kalbą“, tiek apie Parlamento kalbą arba aukštos klasės banketus, naudojasi paslėptomis kalbos rūšimis, tam, kad sukurtų savotišką humorą. Viename skyriuje Č. Dikensas pakeičia savo kalbą iš autorinės pasakojimo kalbos į formalizuotą kalbą, beveik epinį toną, aprašydamas nieko neišsiskiriančio biurokrato kalbą. Jo parodijos tikslas buvo biurokrato savimylos jausmo ir pasipūtimo aprašymas. Paslėptos kalbos naudojimas, be kalbėtojo ypatingo kalbos tono pokyčio, yra būtent tai, kas suteikia parodijai veiksmingumo. Tai M. Bachtino nuomone, yra hibridinė kalba. Šiuo atveju vyrauja konfliktas tarp faktinio pasakojimo ir čaižios hiperbolės naujo, epinio/formalistinio tonų.

M. Bachtinas veda mus toliau tam, kad aptartume pokalbio sąsajas. Jo požiūriu, net paprastas dialogas yra pilnas citatų ir nuorodų, dažniausiai, „visi sako“ arba „aš tai girdėjau“. Nuomonė ir informacija yra perduota darant nuorodą į neapibrėžtą bendrą šaltinį. Šių nuorodų būdais, žmonės atrankos būdu įsisaviną kitų kalbas ir paverčią jas savomis.

M. Bachtinas identifikuoja specifinį kalbos tipą, „autoritetingą kalbą“, kuri prašosi būti įsisavinama skaitytojo arba klausytojo; pavyzdžiais galėtų būti: religinė dogmą, arba mokslinė teorija, arba populiari knyga. Šis diskurso kaip buvo manyta seniau yra, užbaigtas, hierarchiškai tobulesnis, ir reikalauja „besąlygiškos ištikimybės“ užuot priimdamas skirtingas interpretacijas. Būtent todėl, M. Bachtinas teigia, jog autoritetinga kalba vaidina nežymų vaidmenį romane. Dėl to, jog pastaroji nėra atvira interpretacijoms, ir negali tapti hibridine kalbėsena.

M. Bachtinas daro išvadas, teigdamas, kad pagrindinis romano vaidmuo yra nupiešti autoritetingą klausimą, ir leisti, jog pastarasis būtų laikomas tikru ir atviru įvairioms interpretacijos. Tiesa sakant, romanai ne tik veikia, heteroglosijos metodais, bet ir skatina juos naudoti kuo dažniau; nes juk kurti priešingai, būtų artistinė nesėkmė.

Koncepcijos įtaka

M. Bakhtinas mano, jog heteroglosija buvo dažnai įdarbinama postmoderniosios kritikos, suvokiamos teologiniu ir autoritariniu pobūdžiu, kultūros kontekste. Ypatingai pastarosios stipri panieka populiariosioms meno ir literatūros formoms – archetipiškai išreikšta T. Adorno ir M. Horkheimerio kultūros pramonės analizėje – jos buvo kritikuojamas kaip „monoglosijos“ šalininkės; praktikuojančios kultūros mokslus, ir naudojančios M. Bachtino pagrindinę koncepciją teorizuoti kritišką masiškai gaminamų visuomenės pramogų įsisavinimą.

Dorota Heilė (angl. Dorothy Hale) pritaikė heteroglosijos koncepciją afroamerikiečių literatūroje „M. Bachtinas afroamerikiečių literatūros teorijoje“, aprašančią apie vergą pasakotoją, kuris prisimena savo nelaisvę ar rasinius bliuzo pasakojimus, kaip aiškius afroamerikiečių balsus, kurie konfliktuoja su kitais dialektais. D. Heilės požiūriu, heteroglosija yra tokia pati kaip ir požiūris apie afroamerikiečių dvigubą sąmonė, perplėštą tarp amerikietiškos patirties ir afrikietiško paveldo. Afroamerikiečių literatūra, iš prigimties, turi labai galingą ir pastovią heteroglosijos formą. D. Heilei tai yra ne tik literatūrinė forma, bet ir afroamerikiečių lingvistinės tapatybės ženklas.

D. Heilė kritikuoja W. E. B. Du Bois dėl afroamerikiečių dvigubos sąmonės ribojimo, identifikuojant afroamerikiečių sąmonę, kaip ypatingai universalų heteroglosijos atvejį, ir lyginant afroamerikiečių padėtį su M. Bachtino hipotetiniu valstiečiu. D. Heilė teigė, jog pats faktas, kad heteroglosija yra socialinė konstrukcija, kuri suteikė lygybės viltį afroamerikiečiams, nes pastaroji pareiškia, jog jie yra kitokie ir nelygūs tik todėl, kad visuomenė juos tokius padarė, o ne dėl to, jog jie paveldėjo šiuos būdingus bruožus.

Šaltiniai

• Bakhtin, M.M. (1981). Michael Holquist ed. (red.). The Dialogic Imagination: Four Essays. Austin: University of Texas Press. ISBN . {{}}: |editor= turi bendrinį pavadinimą ()
• Bakhtin, M.M. (1993). Caryl Emerson; Michael Holquist (eds.). Speech Genres, and other Late Essays. Austin: University of Texas Press. ISBN .
• Bakhtin, M.M. (1994). Pam Morris ed. (red.). The Bakhtin Reader. Oxford: Oxford University Press. ISBN . {{}}: |editor= turi bendrinį pavadinimą ()
• Bakhtin, M.M. (2004). Rivkin, J; Ryan, M. (eds.). Literary Theory: An Anthology. New York: Blackwell. ISBN .
• During, S. (ed) (1993). The Cultural Studies Reader. London: Routledge. ISBN . {{}}: |author= turi bendrinį pavadinimą ()
• Hale, D. (1994). „Bakhtin in African American Literary Theory“. English Literary History. 2: 445–471.
• Zbinden, K (1998). „Traducing Bakhtin and Missing Heteroglossia“. Dialogism: An International Journal of Bakhtin Studies. 2.