Heliogabalas

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Elagabalas (kitaip Heliogabalas, lot. Marcus Aurelius Antoninus et Elagabalus, tikras vardas Varius Avitus Bassus lot. Varius Avitus Bassianus arba Markas Aurelijus Antoninas Varijus Avitas Basianas, 204–222 m. kovo 11 d. Romoje) – Romos imperatorius, valdęs 218–222 m.

Elagabalas
Elagabalas
Gimė	204 m.
Mirė	222 m. kovo 11 d. (~18 metų) Romoje
Palaidotas (-a)	Tibras
Tėvas	Sekstas Varijus Mercelas
Motina	Julija Sozmija
Sutuoktinis (-ė)	1)Julija Kornelija Paula ,2)Julija Akvilija Sever, 3)Anija Aurelija Faustina
Vaikai	Aleksandras Severas
Romos imperatorius
Valdė	218 m. - 222 m. (~4 metai)
Pirmtakas	Makrinas
Įpėdinis	Aleksandras Severas
Vikiteka	Elagabalas

Jis yra vienas iš prieštaringiausiai vertinamų Romos imperatorių. Savo valdymo metu skandalingai ignoravo Romos religinius ir seksualinius tabu.

Elagabalo vardas yra lotynizuota semitų dievybės El manifestacijos El-Gabal forma. Jis pakeitė Jupiterį, romėnų pantenono vyriausiąjį dievą, nauju dievu Deus Sol Invictus (lotyniškai – „Saulė, nenugalimas dievas“). Elagabalas vertė Romos valdžios aukščiausius narius dalyvauti paties vedamose religinėse apeigose Deus Sol Invictus garbei.

Tarp savo amžininkų Elagabalas įgavo ne kokią reputaciją dėl ekcentriškumo, dekadentiškumo ir fanatizmo, tačiau gali būti, kad šios savybės buvo perdėtos vėlesnių įpėdinių ir istorikų. Taip pat imperatorių demonizavo ir ankstyvieji krikščionių istorikai.

XIX a. Elagabalas tapo dekadanso judėjimo herojumi.

Šeima

Elagabalas buvo ir sūnus. Jo tėvas priklausė , bet vėliau iškilo iki senatoriaus. Jo senelė buvo Julija Mesa, konsulo našlė, sesuo ir Septimijaus Severo svainė. Julija Soemijas buvo Karakalos pusseserė. Kiti giminaičiai: teta , dėdė Gesijus Markianas ir jų sūnus Aleksandras Severas. Elagabalo šeima turėjo paveldimas teises į saulės dievo kunigystę. Elagabalas buvo vyriausias El-Gabalo žynys Emesoje (Homs šių laikų Sirijoje).

Iškilimas

Kai imperatorius Makrinas užėmė sostą, jis ištrėmė Juliją Mesą ir abi jos dukras su vyriausiu anūku Elagabalu į jos dvarą Emesoje. Julija Mesa pradėjo sąmokslą su savo eunuchu patarėju, Elagabalo mokytoju Ganiu nuversti Makriną beveik nuo atvykimo į Siriją. Ji nusprendė savo keturiolikos metų anūką Elagabalą padaryti imperatoriumi. Pats Elagabalas ir jo motina mielai sutiko su planu ir melagingai pareiškė, kad jis yra nesantuokinis Karakalos sūnus. Kai Julija Mesa pademonstravo III Gallica legionui savo turtus, jis prisiekė ištikimybe Elagabalui. 218 m. gegužės 16 d. saulėtekį Publijus Valerijus Komazonas Eutychianas, legiono vadas, paskelbė jį imperatoriumi. Jis pasiėmė Karakalos vardą (Markas Aurelijus Antoninas) sustiprinti savo pozicijai.

Makrinas nusiuntė laišką senatui demaskuodamas Elagabalą kaip apsimetėlį ir paskelbdamas jį pamišėliu. Abu konsulai ir kiti aukšti Romos valdžios pareigūnai, įskaitant Pretorijų sargybą, pasmerkė jį ir todėl senatas paskelbė karą prieš Elagabalą ir Julija Mesa. Makrinas ir jo sūnus, susilpninti II Parthica legiono dezertyravimo dėl Julijos Mesos kyšių ir pažadų, buvo nugalėti 218 m. birželio 8 d. prie Antiochijos. Makrinas pabėgo į Italiją, apsimetęs pasiuntiniu, tačiau buvo pagautas prie ir vėliau jam buvo įvykdyta mirties bausmė Kapadokijoje. Jo sūnus Diadumenianas buvo pasiųstas į partų rūmus, bet jį pagavo ir jam irgi įvykdyta mirties bausmė.

Elagabalas paskelbė, kad pergalė Antiochijoje yra jo valdymo pirmoji diena ir pasiėmė imperatoriaus titulą be senato patvirtinimo. Tai buvo tradicijų pažeidimas, bet įprasta III a. Romos imperatorių praktika. Į Romą buvo nusiųsti susitaikymo laiškai, suteikiantys amnestiją senatui ir pripažįstantys įstatymus. Jis taip pat pasmerkė laiške Makriną: „Jis ėmė peikti mano amžių, kai pats paskyrė penkerių metų sūnų [imperatoriumi]“.

Senatoriai pripažino jį imperatoriumi ir Karakalos sūnum. Senatas sudievino Karakalą ir Juliją Domną, Julija Mesa ir Julija Soemijas gavo titulus, o Makrino ir Diadumeniano vardai buvo Senato prakeikti ir apjuodinti.

Elagabalas ir jo palyda praleido 218 m. žiemą mieste, Bitinijoje. Joje Elagabalo religiniai įsitikinimai pradėjo kelti problemų. Vietiniai Romos piliečiai buvo apstulbinti jo religinės praktikos ir Ganys buvo nužudytas, kai bandė numalšinti vėliau kilusius maištus. Historia Augusta rašo, kad iš tiesų naujasis imperatorius nužudė Ganį, nes šis vertė Elagabalą gyventi „saikingai ir išmintingai“. Julija Mesa, norėdama padėti romėnams susitaikyti su mintim, kad rytų žynys yra jų naujasis imperatorius, nusiuntė Elagabalo su žynio drabužiais paveikslą į Romą ir pakabino virš deivės Viktorijos statulos Senato pastate. Tai pastatė senatorius į keblią poziciją: jie aukoja ir meldžiasi Elagabalui, kai tik kreipiasi į Viktoriją.

Tapimas imperatoriumi

Elagabalas užtruko Mažojoje Azijoje, kol senatorius , vadovaujantis Legio III Gallica, ir IV Scythica legionas sutriuškino trumpalaikius maištus. Kai palyda pasiekė Romą 219 m. rudenį, Komazonas ir kiti Julijos Mesos ir Elagabalo sąjungininkai gavo galingus ir pelningus postus, taip įsiutindami senatorius, kurie juos nelaikė to vertais. Komazonas tarnaus Romos miesto prefektu tris kartus ir konsulu dukart. Kiti ėjo pareigas įvairiuose postuose, įskaitant konsulo. Elagabalas bandė savo numanomą meilužį Hieroklį paskelbti Cezariu, kai kitas numanomas meilužis Zotikas buvo paskirtas į neadministracinį, bet įtakingą postą. Jo amnestijos pasiūlymas Romos įtakingiesiems buvo gerbiamas, nors teisininkas ir buvo ištremtas.

Ryšiai tarp Julijos Mesos, Julijos Soemijas ir Elagabalo iš pradžių buvo tvirti. Jo motina ir senelė buvo pirmosios moterys įleistos į senatą ir abi gavo senatorių titulus: Soemijas gavo Clarissima, o Mesa labiau neįprastą Mater Castrorum et Senatus titulą. Kai Julija Mesa bandė įsitvirtinti kaip valdžia už sosto ir tokiu būdu tapti galingiausia moterim pasaulyje, Elagabalas pasireiškė kaip visiškai nepriklausomas ir nekontroliuojamas.

Religiniai nesutarimai

Emesos šventykla saulės dievui El Gabalui, atvaizduota romėnų monetoje

Nuo Septimijaus Severo valdymo laikų išaugo Saulės kulto reikšmė. Elagabalas čia įžvelgė galimybę padaryti savo dievą El-Gabal romėnų pantenono vyriausiuoju dievu. El-Gabal, pervadintas Deus Sol Invictus, pakeitė Jupiterį. Kaip dviejų religijų sąjungos ženklą, Elgabalas Astartę, ar Uraniją (ar kažkokį šių trijų deivių junginį) padarė El-Gabal žmona. Be to jis vedė nekaltąją vestalę , sukeldamas didelį žmonių pasipiktinimą. Jis sakė, kad iš šitos santuokos turės „dieviškus vaikus“. Šventykla (Elagabaliumas) El-Gabal juodam kūginiam meteoritui buvo pastatyta Palatino kalvos rytinėj pusėj ir jo liekanos išliko iki dabar. Kalbėdamas apie akmenį sakė: „šis akmuo garbinamas tarsi būtų pasiųstas iš dangaus. Ant jo yra kelios išsikišusios dalelės ir žymės, kurios žmonėms nurodomos, kad žmonės tikėtu tai esant grubiu saulės piešiniu, nes taip jie jas mato“. Kad taptų El-Gabal aukščiausiuoju žyniu, Elagabalas apsipjaustė. teigia, kad Elagabalas vertė senatorius žiūrėti kaip jis šoka apie Al-Gabal altorių pagal būgnų ir lėkščių garsus ir kiekvienos vasaros saulėgrįža tapo dideliu festivaliu El-Gabal populiarumui liaudyje didinti dėl plačiai dalijamo maisto.

Orientacija

Elagabalo seksualinė orientacija ir lytinis identitetas yra daugybės debatų šaltinis. Elagabalas vedė ir išsiskyrė su penkiom moterim, trys iš jų žinomos. Jo pirmoji žmona buvo , antroji – vestalė Julija Akvilija Severa. Tai skandalingas Romos įstatymų ir tradicijų, teigiančių, kad kiekviena vestalė, turėjusi lytinių santykių, privalo būti palaidota gyva, pažeidimas. Per metus jis ją apleido ir vedė , Marko Aurelijaus palikuonę ir Elagabalo nuteisto mirti žmogaus našlę. Iki metų pabaigos jis sugrįžo pas Severą, bet pagal to meto senatorių ir istoriką , jo pastoviausi santykiai buvo su karietos vadeliotoju Hierokliu. Dionas taip pat rašė, kad Elagabalas mėgo: „stovėti nuogas… prie jo kambarių durų rūmuose, kaip daro prostitutės, ir purtyti užuolaidą ant auksinių žiedų, kai saldžiu tirpstančiu balsu jis siūlydavosi praeiviams“.

Herodianas komentuoja, kad Elagabalas išpaikino savo gerą išvaizdą dėvėdamas per daug makiažo. Šiuolaikiniai autoriai jį laiko , kuris „džiaugiasi vadinamas ponia, Hieroklio karaliene“ ir sakoma, kad jis pasiūlė pusę Romos imperijos daktarui, kuris galėtų jį aprūpinti moteriškom genitalijom.

Žlugimas

Dėl Elagabalo eksentriškumo, ypač vertimo dalyvauti jo religinėse apeigose, Julija Mesa nusprendė, kad Elagabalas ir jo motina Julija Soemijas, skatinusi jo religines apeigas, turi būti pakeisti. Jos nuomone, kita dukra ir jos trylikos metų sūnus Aleksandras Severas yra puiki alternatyva. Mesa ir Mamėja įtikino Elagabalą paskirti Aleksandrą Severą įpėdiniu. Kai jis apsigalvojo ir liepė Aleksandrą nužudyti, Mesa ir Mamėja papirko Pretorijų sargybą prieš įvykdant įsakymą. Elagabalas ir jo motina Julija Soemijas buvo nužudyti (pagal Historia Augusta – imperatoriaus išvietėje) 222 m. kovo 11 d. Jų kūnai buvo velkami Romos gatvėmis per (Romos kanalizacija) ir galiausiai buvo įmesti į Tibrą.

Romos imperatorius
Anksčiau valdė: Makrinas	Elagabalas (218–222)	Vėliau valdė: Aleksandras Severas
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis