Hatino mūšis

32°48′13″ š. pl. 35°26′40″ r. ilg. / 32.80361°š. pl. 35.44444°r. ilg. / 32.80361; 35.44444

Hatino mūšis
Hatino mūšis (viduramžių iliustracija)
Data 1187 m. liepos 4 d. Vieta , netoli Tiberijo (dab.  Izraelis) Rezultatas
Konflikto šalys
Jeruzalės karalystė Tamplieriai Hospitaljerai Antiochijos kunigaikštystė	ajubidai
Vadovai ir kariniai vadai
(pateko į nelaisvę) (pateko į nelaisvę) (pateko į nelaisvę)	Saladinas Gokbori
Pajėgos
20 000 žmonių 15 000 pėstininkų 1 200 riterių 3 000 lengvosios kavalerijos 500 raitųjų lankininkų	30 000 žmonių 12 000 kavalerijos
Nuostoliai
didžiuliai	nežymūs

Hatino mūšis – mūšis, įvykęs 1187 m. liepos 4 d. tarp Jeruzalės karalystės kryžiuočių ir kurdų kilmės musulmonų ajubidų dinastijos, valdžiusios didžiąją dalį Artimųjų Rytų, kariuomenių. Prie , šiaurės Galilėjoje, (dab. Izraelis) tamplieriai triuškinamai pralaimėjo prieš sultoną Saladiną. Žuvo daug riterių, o Jeruzalė buvo užimta saracėnų.

Jeruzalė ir keli kiti kryžiuočių valdomi miestai atsidūrė Saladino rankose. Sužinojęs apie Jeruzalės praradimą, popiežius Grigalius VIII paskelbė bulę Audita tremendi, kurioje buvo kviečiama surengti Trečiąjį kryžiaus žygį (1189–1192 m.).

Mūšis įvyko netoli Tiberijo, lygumoje tarp dviejų užgesusio vulkano viršukalnių, vadinamųjų Hatino Ragų. Hatinas laikomas palestiniečių nacionalistų simboliu pergalės kovoje prieš krikščionis.

Konflikto priežastys

Hatino Ragai

Dar gyvam esant Jeruzalės karaliui , kuris sirgo mirtina raupsų liga, sosto įpėdiniu tapo jo septynmetis sūnėnas , o regentu – Tripolio grafas . Pastarasis, pasinaudodamas savo valdžia, sudarė ketverių metų taikos sutartį su Saladinu. Po metų jaunasis karalius netikėtai mirė, ir sosto paveldėtoją teko rinkti iš dviejų karaliaus Baldvino IV seserų: ir Izabelos. Dar iki karaliaus mirties Jeruzalės baronai Ako pasitarime jam prisiekė, kad karaliumi netaps, o naujojo valdovo, Sibilės ar Izabelos, išrinkimo klausimą spręs Romos popiežius, Šventosios Romos Imperijos, Anglijos ir Prancūzijos monarchai.

1185 m. kovo mėn. karalius mirė. Baronai nelaukė atsakymo iš Europos. Jie pasiskirstė į dvi priešiškai nusistačiusias partijas: vieni buvo už Sibilės ir jos vyro Gi de Luzinjano karūnavimą, kiti – už Izabelos ir jos vyro . Galiausiai 1186 m. liepos 20 d. buvo karūnuoti Sibilė ir Gi de Luzinjanas.

1187 m. Ake Šventosios Žemės baronai tarėsi dėl naujo kryžiaus žygio surengimo. Tuo metu pasitarimo dalyvius pasiekė žinia, kad Saladinas apsupo Tiberijo miestą. Atvykęs miesto pasiuntinys prašė pagalbos. Jau sekančią naktį karalius Gi de Luzinjanas, spaudžiamas tamplierių ordino didžiojo magistro, priėmė sprendimą suteikti pagalbą. Sekantį rytą kariuomenė pradėjo žygį.

Mūšis

Mūšio schemoje judėjimo kryptys:       musulmonų       riterių

Kariuomenės karavanas per dykumą nuo Sephoria šaltinių pajudėjo link Tiberiados ežero 1187 m. liepos 3 d. Pavargusi nuo svilinančio karščio kariuomenė sustojo nakvynės prie Hatino Ragų, nespėjusi iki tamsos pasiekti vandens. Saladinas įsakė savo kareiviams nedelsiant padegti gretimuose šlaituose aplink priešo stovyklavietę augusius sausus krūmokšnius. Kryžiuočių stovykla duso nuo karščio ir aitrių dūmų, be to, musulmonai ją apšaudė iš lankų ir arbaletų.

Karaliaus sušauktos karinės tarybos sprendimu kryžiuočiai nutarė pulti. Jiems vadovavo Tripolio grafas. Vos kryžiuočių pajėgos užėmė kovos pozicijas, šeši riteriai perbėgo į musulmonų pusę ir jiems papasakojo apie kryžiuočių karinę parengtį ir jų planus. Jie pasiūlė sultonui nedelsiant pulti pirmam ir netikėtai. Saladinas išvedė savo kariuomenę pulti riterius. Karaliaus kariuomenės pėstininkai pamatę saracėnų puolimą, pakilo į kalną ir atsisakė kautis, nekreipdami dėmesio į karaliaus įsakymą, vyskupų maldas ir baronų reikalavimus.

Tripolio grafas Raimondas su savo kariauna pasitiko musulmonų eskadroną. Priešas leido riterių būriui įsiskverbti į savo eiles, tačiau po to musulmonai apjungė savo pajėgas ir tvirtu žiedu apsupo kryžiuočius. Išsigelbėti iš apsupties pavyko vos 20–25 riteriams, tarp jų ir pačiam Tripolio grafui. Mūšis truko septynias valandas. Jame žuvo apie 17 000 žmonių, o karalius Gi de Luzinjanas, jo brolis, Prancūzijos konsteblis , tamplierių magistras , Antiochijos kunigaikštis ir daugelis kitų pateko į nelaisvę.

Pasekmės

Pralaimėjimas prie Hatino labai susilpnino tamplierių ir hospitaljerų ordinus, kurie buvo pagrindinė jėga, stovinti Saladino vedamų saracėnų kelyje. Riteris , kuriam pavyko išvengti nelaisvės, greitai sugrįžo į Jeruzalę, kur surinko kariuomenę jos gynybai. 1187 m. rugsėjo mėn. Saladinas jau buvo prie Jeruzalės. Ją apsupęs leido miestiečiams už išpirką išvykti. Netrukus, spalio 2 d. Saladino kariuomenė įžengė į Jeuzalę. Vėliau miestas vėl atiteko krikščionims, tačiau Saladino pergalė prie Hatino lėmė keliems šimtmečiams krikščionių išstūmimo iš Šventosios Žemės pradžią.

Šaltiniai

1. http://books.google.com.pk/books?id=qWZmdPiqMbwC&pg=PT73&dq=saladin+and+other+muslim+commanders+at+the+battle+of+hattin&hl=en&sa=X&ei=DJtYT8XkEuie0QXj8rnXDQ&ved=0CEcQ6AEwBA#v=snippet&q=taqi%20al-din&f=false
2. http://books.google.com.pk/books?id=qWZmdPiqMbwC&pg=PT73&dq=saladin+and+other+muslim+commanders+at+the+battle+of+hattin&hl=en&sa=X&ei=DJtYT8XkEuie0QXj8rnXDQ&ved=0CEcQ6AEwBA#v=snippet&q=afdal&f=false
3. Nicolle, David (1993). Hattin 1187: Saladin's Greatest Victory. Campaign Series #19. Osprey Publishing. p. 59.
4. Nicolle, David (1993). Hattin 1187: Saladin's Greatest Victory. Campaign Series #19. Osprey Publishing. p. 61.

Nuorodos

Vikiteka: Hatino mūšis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Hatino mūšis 2013-05-15 iš Wayback Machine projekto.