Grafas Montekristas

Grafas Montekristas

Autorius	Aleksandro Diumas
Šalis	Prancūzija
Žanras	romanas
UDK:	821.133.1-31
Pilna knyga	Le Comte de Monte-Cristo (pranc.)
Originalus leidimas
Pavadinimas	Le Comte de Monte-Cristo
Šalis	Prancūzija
Kalba	prancūzų
Leidykla	Journal des débats
Išleista	1844–1846
Formatas	dalimis žurnale
Pirmasis lietuviškas leidimas
Pavadinimas	Grafas Montekristas
Leidykla	Valstybinė grožinės literatūros leidykla
Išleista	1961 m.
Vertėja	Ona Dabrilaitė Elena Švelnienė
Formatas	Kietais viršeliais
Puslapių	1 tomas: 423 2 tomas: 420 3 tomas: 453
Pirmą kartą publikuotas dalimis aštuoniolikoje žurnalo „Journal des Débats“ numerių. Lietuviškai pirmą kartą išleistas trim tomais.

Grafas Montekristas (pr. Le Comte de Monte-Cristo) – Aleksandro Diuma (vyresniojo) nuotykių romanas. Kartu su romanu „Trys muškietininkai“, laikomas geriausiu autoriaus darbu ir dažnai įtraukiamas į visų laikų geriausių romanų sąrašus.

Kūrinys buvo pabaigtas rašyti 1844 m. Kaip ir dauguma A. Diumos knygų, kurios buvo išplėstos pagal kitų autorių paruoštus siužetus, „Grafas Montekristas“ parašytas bendradarbiaujant su Augustu Makė (Auguste Maquet).

Išleidimas ir tematika

Pirmą kartą „Grafas Montekristas“ buvo spausdinamas „Debatų žurnale“, per aštuoniolika dalių nuo 1844 m. rugpjūčio 28 d. iki 1846 m. sausio. Pilnos kūrinio versijos prancūzų kalba pirmą kartą buvo išleistos XIX a.

Pagal knygą buvo pastatyta daug filmų, paskutinė ekranizacija 2002 m.

Pasakojimo veiksmas vyksta Prancūzijoje, Italijoje ir Viduržemio jūros salose 1815–1838 m. istorinių įvykių fone. Romano tematika – teisingumas, kerštas, gailestingumas ir atlaidumas – derinama su nuotykių istorijos stiliumi.

Romano idėją A. Diuma pasiskolino iš tikros gyvenimo istorijos, kurią jis aptiko Jacques Peuchet memuaruose. J. Peuchet buvo atpasakojęs Pjero Piko (Pierre Picaud), batsiuvio iš Paryžiaus, istoriją. Pastarasis buvo susižadėjęs su turtinga moterimi, tačiau keturių pavydžių draugų neteisingai apšmeižtas Anglijos šnipu, buvo įkalintas septyneriems metams. Kalėjimo metu mirštantis draugas kalinys testamentu paliko Pjerui Milane paslėptą lobį. Kai 1814 m. šis buvo paleistas iš kalėjimo, jis pasiėmė lobį, grįžo į Paryžių pasikeitęs vardą ir praleido dešimt metų ruošdamasis kerštui prieš jį išdavusius buvusius draugus.

Veikėjai

• Edmonas Dantesas (Jūreivis Sinbadas, Dvasininkas Busonis, Lordas Vilmoras)

Luisas Dantesas | sūnus | Edmonas -- sužadėtinė -- Mersedesa -- vyras, pusbrolis -- Fernandas ------ išdavė ir nužudė --- Ali Paša -- žmona -- Vasilikė Dantesas Morser | (Mondegas) Morseras | sūnus duktė | | Francas -- draugas -- Alberas Heidė d'Epinaris Morseras 

Siužetas

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Edmonas Dantesas, devyniolikmetis „Faraono“ laivo jūreivis, grįžta namo į Marselį. Jis džiaugiasi susitikimu su šeima bei draugais ir nekantrauja vesti savo sužadėtinę, Katalonijos gražuolę Mersedesą. Jis taip pat laimingas, kad buvo paaukštintas pareigose iki kapitono, bet tuo pačiu ir nuliūdintas dėl savo pirmtako ir draugo kapitono Leklero mirties.

Kapitonas Lekleras buvo atkaklus tuo metu jau ištremto Napoleono šalininkas, ir mirties patale įpareigoja Dantesą pristatyti siuntinį buvusiam vyr. maršalui Bertranui, kuris taip pat ištremtas į Elbos salą. '„Faraonui“ sustojus prie salos, Dantesas kalbasi su pačiu Napoleonu, kuris paprašo jaunuolį padėti nusiųsti slaptą laišką į Paryžių.

Edmono sėkmė sukelia pavydą tų, kuriuos jis laiko draugais: ypatingai užgaunama laivo finansininko Danglaro savimeilė, taip pat paveikiamas ir nuskurdęs kaimynas siuvėjas Kadrusas, be to, Edmono sužadėtinę įsimylėjęs jos pusbrolis Fernanas Mondegas. Danglaras paskundžia Edmoną Marselio teisiniams atstovams kaip bonapartistą. Kai kurių papildomų susikertančių interesų fone Dantesas netikėtai galiausiai nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos Ifo pilyje, kalėjime saloje.

Būdamas kalėjime, Edmonas grimzta į neviltį ir bando ieškoti paguodos tikėjime Dievu. Po daugelio metų vienatvės mažoje, nešvarioje celėje jis bando numirti badaudamas. Jo valia gyventi sugrįžta, išgirdus kasimo garsus, ir jis savo ruožtu pradeda daryti tunelį, kol pasiekia likimo bendrininką, italų dvasininką, abatą Fariją. Jiedu tampa gerais draugais ir tęsia tunelio kasimą kartu.

Senasis kalinys – išsilavinęs žmogus, ir ilgainiui Edmonas išmoksta iš jo įvairių dalykų – kalbų, istorijos, ekonomikos, filosofijos, matematikos, etiketo normų bei rafinuotų manierų. Tuo pačiu jie atkuria įvykių seką, dėl kurios Dantesas atsidūrė kalėjime.

Dvasininkas numiršta prieš jiems pabaigiant tunelį, prieš tai spėjęs papasakoti Dantesui apie Montekristo salelėje esantį didelį lobį. Mokytojui numirus, Dantesas pasinaudoja galimybe pabėgti, perkeldamas Farijos kūną į savo celę ir įlįsdamas į jam skirtą maišą. Nors kalėjimo sargybiniai neneša maišo į kapines, kaip tikisi Dantesas, o išmeta jį, pririšę patrankos sviedinį, į Viduržemio jūrą, pastarasis sugeba išplaukti į krantą.

Kitą dieną Edmonas įsilaipina į kontrabandininkų laivą, apsimesdamas išsigelbėjusiu po praėjusios dienos audros jūroje. Ilgainiui įgijęs įgulos pasitikėjimą, jis pasiūlo pastariesiems Montekristo salą kaip idealią vietovę kontrabandos realizavimui. Vieno apsilankymo metu jis apsimeta susižalojęs ir įtikina įgulą palikti jį saloje kuriam laikui bei grįžti jo kitu reisu, kas įgalina jį susirasti Farijos minėtą lobį.

Edmono patirtis pakeičia tiek jo išvaizdą, tiek ir psichologiją. Žmonių, kuriais jis pasitikėjo, išdavystė sunaikina jaunystės naivumą ir įtvirtina cinizmą. Kartu su kalėjime iš dvasininko įgytomis žiniomis bei turtais, Dantesas įgyja ir priėjimą prie aukščiausiųjų visuomenės sluoksnių.

Praėjus dešimčiai metų po jo sugrįžimo į Marselį, Dantesas pradeda įgyvendinti savo keršto planą. Jis susikuria sau grafo Montekristo tapatybę – turtingą, paslaptingą, arogantišką ir charizmatišką aristokratą. Pirmiausiai pasirodo Romoje, susipažįsta su keliais aristokratais, tarp jų ir su susituokusių Mondego bei Mersedesos sūnumi Alberu. Vėliau persikrausto į Paryžių, tapdamas sensacija, kur savo žiniomis bei turtais sužavi daugelį.

Montekristas „susipažįsta“ su Danglaru, kuris dabar yra bankininkas, ir įtikina pastarąjį sudaryti sandėrį, kuriuo grafas gautų didelę . Vėliau jis manipuliuoja vertybinių popierių rinkoje taip, kad galiausiai Danglaras paliekamas tik su ta turto dalimi, kuri yra paskolinta grafui. Danglaras išvyksta į Italiją.

Grafas Montekristas turi gražią vergę graikę Haidę. Pastarosios tėvas Ali Paša praeityje buvo išduotas Fernano Mondego, o jam numirus, Mondegas pardavė Haidę ir jos motiną į vergiją. Manipuliuodamas Danglaru, grafas dabar patraukia Fernaną atsakomybėn, ir pastarasis atitinkamai pažeminamas.

Mersedesa – vienintelė, atpažinusi grafą Montekristą. Ji papasakoja savo jaunystės istoriją sūnui Alberui, ketinusiam kautis su grafu, pažeminusiu tėvą. Mersedesa ir Alberas išsigina Fernano ir išvyksta pradėti naujo gyvenimo, pastarajam nusižudžius.

Galiausiai grafas keršija jį į kalėjimą įkišusiam Vilforui.

Romanas baigiasi, Haidei pasiūlant jam savo meilę bei naujo gyvenimo pradžią.

Romane yra dar daug čia neminėtų veikėjų, kurių vaidmenys vienaip ar kitaip susiję.

Nuorodos

Vikiteka: Grafas Montekristas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• „Grafo Montekristo“ tekstas internete (angl.)

Šaltiniai

1. Claude Schopp. „Alexandre Dumas, Genius of Life“. 1988 m., New York, Toronto: Franklin Watts. 325 psl.
2. Įžanga knygai „Grafas Montekristas“, parašyta Gilbert Sigaux. 1981 m., ISBN: 978-2070109791.