Gotų subkultūra

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Gotų subkultūra – viena iš šiuolaikinių subkultūrų, paplitusi daugelyje Vakarų pasaulio šalių. Subkultūros atsiradimas siejamas su ankstyvąja gotikinio roko scena Jungtinėje Karalystėje 1980-aisiais bei post-punk judėjimu.

Gotai

Gotiška subkultūra išliko daug ilgiau negu kiti to paties laikmečio judėjimai ir darėsi vis įvairesnė. Šios subkultūros estetikai ir kultūrinėms tendencijoms didelę įtaką turėjo devynioliktojo amžiaus , taip pat siaubo filmai bei, gal kiek mažesnę įtaką dariusi, BDSM kultūra. Gotų subkultūra vienija individus, kuriuos sieja panašios muzikos, mados bei, apskritai, estetikos pomėgiai. Gotiška muzika apima daugybę skirtingų stilių, tačiau visiems šiems stiliams yra būdinga liūdesio bei mistiško skambesio tendencija. Subkultūros viduje vyraujantys aprangos stiliai aprėpia , punk, , Viktorijos laikų epochos, Renesanso bei viduramžių stilius bei įvairias jų kombinacijas. Įvaizdžiui sustiprinti dažnai naudojama juoda spalva, ekstravagantiškas makiažas bei šukuosena.

Susiformavimo priežastys

Dauguma individų, kurie tampa aktyviais gotiškos subkultūros narias, teigia, jog atrado šią subkultūrą tada, kai buvo atstumti „normalios“ visuomenės, todėl, kad jų gyvenimo būdo modelis nesutampa su tokiu, pagal kurį gyvena didžioji dalis žmonių. Gotai save laiko laisvaisiais mąstytojais, tai žmonės, kurie nepriima visuotinų moralinių taisyklių.

Būtent dėl šio savęs atskyrimo nuo „normalios“ visuomenės, gotai vienijasi tam, kad jungtųsi su kitais laisvais mąstytojais, kurdami alternatyvią, savitą bendruomenę, subkultūrą kaip atsvarą šabloniškų normų valdomai visuomenei. Asmeniui subkultūrinis tapatumas suteikia bendrumo jausmą, kurį sustiprina bendraminčių ratas ir neribojama saviraiškos laisvė.

Stereotipai

Šiomis dienomis egzistuoja daug stereotipų siejamų su gotiška subkultūra: nuo stereotipų, susijusių su apsirengimu ir muzika, iki stereotipų, jog visi gotai būna satanistai ar priklauso tam tikram kultui.

Gotiška scena yra tokia pat plati ir įvairi, kaip visuomenė apskritai. Tarp gotiškos subkultūros atstovų galima sutikti įvairių visuomenės sluoksnių, skirtingą išsilavinimą ar net skirtingus religinius įsitikinimus turinčių žmonių. Toks pat įvairus yra ir gotų muzikinis skonis.

Ideologija

Aiškios ideologijos gotiškoje subkultūroje išskyrimas yra ganėtinai sudėtingas, dėl kelių priežasčių: visų pirma, tai atitinkamos nuotaikos ir estetikos patrauklumo svarba, iš dalies, įkvepta romantizmo ir . Žavėjimasis tamsiais, paslaptingais ar net liguistais įvaizdžiais bei atitinkama nuotaika, kurią pastarieji sukuria, yra kilęs iš tos pačios tradicijos, kurios įkvėpti buvo kuriami gotikiniai romanai romantizmo laikotarpiu. XVIII a.pab. – XIX a. siaubo bei antgamtiškumo baimės leitmotyvai buvo plačiai paplitę populiarioje literatūroje; šis procesas tęsiasi šiuolaikiniame siaubo filme. Kitas centrinis gotiškosios jausenos elementas, pabrėžiantis balansavimą tarp nuotaikos ir estetikos, yra sąmoningas manieringo dramatiškumo bei teatrališkumo pojūtis; ryškus tiek gotiškoje literatūroje, tiek gotiškoje subkultūroje apskritai. Patys judėjimo nariai, paprastai yra ne palaikantys smurtą, bet greičiau tolerantiški. Žiniasklaidoje dažnai pasirodo pranešimai, kuriuose gotų subkultūra yra klaidingai siejama su smurtu, nepakantumu mažumoms, baltosios rasės pranašumo propagavimu ir kitais neapykantos nusikaltimais. Tačiau, smurtas ir neapykanta nėra gotiškos subkultūros ideologiją formuojantys elementai; greičiau, ideologija yra suformuota iš dalies širdgėlos pripažinimo bei identifikavimo, per socialinį ir asmeninį blogį, kurį vyraujanti populiarioji kultūra nori ignoruoti ar užmiršti. Šios temos yra paplitusios ir gotių muzikoje. Antra kliūtis, neleidžianti surasti aiškaus gotiškos ideologijos apibūdinimo, yra, apskritai, pačios subkultūros apolitiška prigimtis. Tuo metu, kai atskirų individų iššūkis socialinėms normoms buvo labai pavojingas dalykas devynioliktame amžiuje, šiandien, tai daug mažiau socialiai radikalu. Tokiu būdu, gotų subkultūrinio pasipriešinimo reikšmė yra ribota. Skirtingai nuo hipių ar pankų judėjimų, gotų subkultūra nėra paskelbusi jokių ryškių politinių pranešimų ar šūkių susijusių su socialiniu aktyvumu. Gotiška subkultūra pasižymi itin pabrėžiamu individualizmu, tolerancija įvairovei, didelio dėmesio skyrimu asmens kūrybiškumui, intelektualumo vertinimu, priešiškumu socialiniam konservatizmui bei švelnia tendencija į cinizmą, bet net ir šios idėjos nėra visuotinės visiems gotams. Gotų ideologija daugiau paremta estetika, negu etika ar politika. Gotai gali turėti politinių polinkių: nuo kairiojo liberalizmo iki anarchizmo, bet jie neišreiškia savo politinių pažiūrų kaip specialios kultūrinio tapatumo dalies. Vietoj to, palankumas kuriai nors politinei krypčiai, taip pat, kaip ir , yra suvokiami, kaip asmeninis individo sąžinės reikalas. Gotui, kaip atskiram individui, aktyvus dalyvavimas subkultūriniame gyvenime, gali būti nepaprastai vertingas ir teikiantis didelį vidinį pasitenkinimą, ypač, turint omenyje kūrybinę veiklą. Tačiau, tai taip pat gali būti ir pavojinga, dalinai dėl neigiamo dėmesio, kurį sukelia visuomenėje vyraujančios klaidingos pažiūros ir nuostatos, susijusios su gotų subkultūros neišmanymu.

Žiniasklaidos įtaka

Kuomet subkultūra nusistovėjo idėjine prasme, sąsaja tarp gotiško ir siaubo žanro tapo praktiškai šabloniška, netrukus personažai, sietini su gotų subkultūra, ėmė pasirodyti siaubo romanuose ir filmuose. Pavyzdžiui, pagal komiksus, sukurtame filme „Varnas“ (The Crow) pastebimos tiesioginės sąsajos su gotišku stiliumi ir muzika. Žinomo rašytojo Neil Gaiman iliustruotų novelių serija „Smėlio žmogus“ (The Sandman), kuriose pagrindiniai veikėjai yra niūrus, susimąstęs vaikinas vardu Sapnas (Dream) bei jo sesuo Mirtis (Death), taip pat paremta gotiška estetika ir idėjomis. Rašytojos Anne Rice knygų serija „Vampyrų Kronikos“ (The Vampire Chronicles) ir tokie populiarūs RPG žaidimai, kaip World of Darkness ir ypač Vampire: The Masquerade taip pat turi sąsajų su gotų subkultūra.

Vizualus menas

Gotų subkultūra padarė didelę įtaką įvairiems menininkams – ne tiktai muzikantams, bet taip pat dailininkams bei fotografams. Jų darbų siužetai pagrįsti mistiškais, niūriais ir romantiškais motyvais. Fotografijoje ir tapyboje kūrybinis spektras varijuoja nuo erotiškumo iki romantinio vampyrų ar vaiduoklių vaizdavimo. Gotiško meno kūrėjai pastebimą pirmenybę teikia tamsioms spalvoms ir nuotaikoms, įkvėpimo semdamiesi iš gotiškos grožinės literatūros, prerafaelitų tapybos bei stilistikos. Vaizduojamojo meno srityje menininkė yra gerai žinoma kaip tamsių, nakties paslaptingumo kupinų bei gotiška nuotaika alsuojančių peizažų kūrėja. Kiti vaizduojamojo meno atstovai artimi gotiškajai estetikai: , , , , , , taip pat amerikietis komiksų iliustratorius . iš Šveicarijos yra vienas pirmųjų menininkų, įnešusių didžiulį indėlį į gotiško/Industrial įvaizdžio kūrimą, ypač 1979 m. pasirodžiusiu, kartu su režisieriumi Ridley Scott kurtu, filmu „Svetimas“ (Alien).

Muzika

Muzika yra neatsiejama gotų subkultūros dalis. Klausoma įvairių žanrų muzikos tačiau didžiąją dalį gotų mėgiamos muzikos vienija jai būdingas tamsos, melancholijos, niūrumo, mistikos jausmas ir gotiškas įvaizdis. Tradiciškai su gotų subkultūra siejami stiliai:

•  – apie 1980 m. iš post-punk išsivystęs muzikos stilius, kurio pradininkais laikomi Bauhaus, ir The Cure. Vėliau iškilo tokios grupės kaip , Fields of the Nephilim, The Mission ir kt. Gotikiniam rokui būdinga paprasta instrumentinė dalis ir niūrūs vokalai.

• gotiškas rokas - apie 1994 m. "Third generation", ,Noctivagus, , Sunshine Blind, Trance to the Sun, The Empire Hideous.

•  – po 1980 m. JAV susiformavęs muzikos stilius, nuo gotiško roko išsiskiriantis didesniu agresyvumu, energingumu, siaubo filmų tematika. Žymesni atstovai – , , ir kt.
• darkwave – iš gotiško roko išsivystęs muzikos stilius, pasižyminintis plačiu elektronikos, eksperimentinių garsų naudojimu. Vieni jo pradininkų buvo grupės Dead Can Dance ir , vėliau iškilo ir įvairios kitos Vokietijos grupės.
• ethereal – darkwave atšaka, pasižyminti skambių, „plaukiojančių“ vokalų naudojimu, šviesesne atmosfera (Dead Can Dance, , Flëur ir kt.)
•  – paskutinį XX a. dešimtmetį iš doom metalo susiformavimęs muzikos stilius (Tiamat, Moonspell, My Dying Bride, ir kt.)

Gotai taip pat neretai klauso ir kitos „tamsios, niūrios“ muzikos, tiesiogiai nesiejamos su gotų subkultūra – EBM, industrial metal, neofolk, dark ambient, doom metal ir kt.

Dalis atlikėjų, pasirinkusių tamsų, paslaptingą įvaizdį neretai plačiosios visuomenės klaidingai siejami su gotų subkultūra (pvz., , HIM, Evanescence, Nightwish ir kt.).

Individualizmas ir vartotojiškumas

Britų sociologas Paul Hodkinson savo knygoje, Goth: Identity, Style and Subculture („Gotai: Tapatumas, Stilius ir Subkultūra“), tyrinėja, kaip Vakarų individualizmo kultas, paprastai išreikštas per gebėjimą vartoti, yra adaptuojamas gotų ir kitų subkultūrinių grupių. Daugelis žmonių, aktyviai veikiančių kultūrinėje terpėje, dažnai nesugeba prisitaikyti prie egzistuojančios visuomenės normų, o gotų subkultūra jos viduje kuriantiems žmonėms suteikia bendruomeniškumo bei pripažinimo jausmą, kurio jie neranda kurdami bendroje kultūrinėje sferoje. Hodkinson aprašo, kaip gotų subkultūros viduje gera reputacija įgyjama per aktyvią veiklą bei kūrybiškumą: kuriant muzikines grupes, užsiimant didžėjavimu (DJ), kuriant drabužius, užsiimant dizainu, meno kūrimu, rašymu ar fanzinų (fanzine) leidimu. Autorius pritaria sąmoningai dirbtinės subkultūrinės terpės kūrimo alternatyvai, lygindamas ją su populiariosios vartotojiškos kultūros ir žiniasklaidos manipuliacijomis.

Gotų mada

Gotų mada yra dažnai supainiojama su sunkiojo metalo mada. Pašaliniai dažnai neatskiria sunkiojo metalo gerbėjų nuo gotų, ypač tų, kurie dėvi ilgus juodus apsiaustus ar naudoja efektingą makiažą – „korpspeintą“ (corpse paint) labiau sietiną su juodojo metalo scena.

Šabloniškai gotiška mada yra apibūdinama kaip tamsi, niūri, erotizuota mada. Tipiškam gotiškam įvaizdžiui būdingi elementai, tai juodai nudažyti plaukai, tamsus, atitinkamo stiliaus kostiumas, juodai lakuoti nagai, auskarai įverti įvairiose veido, kūno vietose (tačiau nebūtinai). Stiliaus idėjos yra dažnai pasiskolinamos iš Elžbietos laikų, ar viduramžių periodo madų; dažnai kaip aksesuarai naudojami katalikybės ar kitų religijų simboliai, kaip, pavyzdžiui, krucifiksas ar egiptietiškasis kilpinis kryžius (anchas).