Gondžai

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Gonja
Gyventojų skaičius	285 tūkst.
Populiacija šalyse	Gana: ~285 tūkst.
Kalba (-os)
Religijos	Islamas
Giminingos etninės grupės	, , , kt.

Gondžai (savivardis – Ngbanya, Gbanya, Gvanya) – tauta, gyvenanti Vakarų Afrikoje, dabartinės Ganos šiaurės rytuose. Kalba (ngbanyato, agbanyito, guang), kuri priklauso Nigerio – Kongo kalbinei šeimai, kva kalboms (). Ji gimininga , , ir kitoms guangų grupės kalboms.

Arealas

Afrikos istorinis regionas: Ngbanya/Gonja
Šalis	Gana (Šiaurės reg.)
Tautos	gondžai
Miestai
Valdovas

Gondžų gyvenamas arealas yra dabartinėje šiaurės rytų Ganoje, kur išsidėstę siaura ilga juosta Šiaurės regiono pietuose, į rytus nuo Oti upės. Didžiausias miestas yra . Nors teritorija pagal plotą yra palyginus didelė, nemaža dalis gondžų žemių yra retai gyvenamos ar negyvenamos. Gondžų teritorijoje gyvena is smulkesnės šiaurinės guang tautelės: , , , , , ir kt. Per gondžų teritoriją teka Baltoji Volta. Juodoji Volta yra laikoma pietine jų teritorijos riba. Nemažos gondžų diasporos gyvena į rytus nuo Oti upės. Tarp jų yra ir dab.Benino teritorijoje.

Gondžai ir guang tautos yra labiausiai į šiaurę nutolęs kva kalbomis kalbančių grupių regionas (išskyrus anufus, sudarančius enklavą tarp ). Pietuose jų arealas ribojasi su brongų ir kitų akanų žemėmis, šiaurėje – su dagombų ir kitų gurų žemėmis. Nors lingvistiškai jie artimesni savo pietiniams kaimynams, kultūriškai buvo labiau veikiami iš šiaurės.

Istorija

Gondžų valstybės įkūrimas siejamas su XVII a. migrantais iš šiaurės, iš žlugusios Songajaus imperijos. Jie vadinosi Ngbanya ir davė pradžią dabartiniam gondžų savivardžiui. Šie mande grupės kalba kalbėję atsikėlėliai, vedami savo vado (džakpa), įsikūrė gondžų tarpe o ilgainiui konsolidavo jų gentis į vieną centralizuotą valstybę. Šį gentinį susivienijimą sudarė daug feodalinių darinių su centrais gyvenvietėse, tokiose kaip ,, , , , ir kt. Jų visų viršuje buvo iškeltas Jagbumas, kurio valdovas buvo laikomas visų gondžų valdovu.

Gondžų valstybė klestėjo iš prekybinių ryšių, kadangi buvo viena iš tarpininkių tarp akanų pietuose (iš kur buvo tiekiami vergai, auksas, dramblio kaulas, druska, kolos riešutai, palmių aliejus) ir sudaninių tautų šiaurėje (gyvuliai, audiniai, metalai). Gondžų prekybinis miestas buvo klestintis centras, neretai vadintas pietiniu Timbuktu. Prekiaudami su musulmonais, gondžai perėmė islamą o taip pat Sahelio architektūros stilių. Vienas žymiausių to laikotarpio architektūros pavyzdžių – Larabangos mečetė.

1744–1874 m. Gondža buvo priversta pripažinti Ačančio vasalitetą. Nuo XX a. pradžios ji galutinai neteko suvereniteto ir įjungta į Britų Aukso kranto koloniją. Nepaisant to, gondžų tracicinė monarchija buvo išlaikyta iki mūsų dienų.

Gondžos valdovai (Jagbumvura)

• 1675–1698 Sumaila Ndewura Jakpa
• 1698 Limu
• 1698–1709 Sulemana Jakpa
• 1698 to 1699 Lanyon
• 1699–1709 Abbas
• 1709–1712 Mahama Labayiru
• Kankanga
• Safu
• Kali
• iki 1858 Jakpa
• 1858–1873 Nyantachi
• nuo 1873 Jiau
• Kpirku
• iki 1891 Kurbang,
• 1896–1907 Pontomprong
• 1907–1909 Lanyon
• 1912–1937 Dangbonga
• 1937–1942 Banbanga
• 1942–1942 Singbing Lanyon
• 1942–1975 Ewuntoma
• 1975–1982 Kurabaso
• 1983–1987 Timu
• 1987–1990 Kanyiti
• 1990–1992 Bi-Awuribi
• 1992–1993 Ale Adengi Tikpiri
• 1993–2000 Bore Nyinche
• nuo 2000 Bawah Abudu Doshie