Džovanis Batista Tiepolas it Giovanni Battista TiepoloTiepolo autoportretas Viurcburgo rūmų freskose 1750 53 m Gimė 1696

Džovanis Batista Tiepolas it. Giovanni Battista Tiepolo

Tiepolo autoportretas Viurcburgo rūmų freskose, 1750–53 m.
Gimė	1696 m. kovo 5 d. Venecija
Mirė	1770 m. kovo 27 d. Madridas
Tautybė	Italas

Veikla	Dailininkas
Sritis	Rokokas

Džovanis Batista Tiepolas arba Džambatista Tiepolas, paprastai žinomas sutrumpintai pavarde Tiepolas (arba Tjepolas, it. Giovanni Battista Tiepolo, Giambattista Tiepolo, 1696 m. kovo 5 – 1770 m. kovo 27 d.) – italų XVIII a. tapytojas ir iš Venecijos, garsiausias rokoko dailės meistras. Įvardijamas iškiliausiu XVIII a. Europos dailininku.

Svarbiausi jo gyvenimo darbai yra freskų ciklai Italijos aristokratų rūmuose, Vokietijos Viurcburgo rūmuose ir Ispanijos . Be freskų dailininkas paliko daugybę paveikslų ir grafikos darbų.

Biografija

Ankstyvieji darbai ir išgarsėjimas

Džovanis Batista Tiepolas gimė kovo 5 d. Venecijoje prekybos laivo kapitono Domenico Tiepolo ir žmonos Orssetta Marangon šeimoje, buvo jauniausias iš šešių šeimos vaikų. Tėvas mirė maždaug po 1 metų. Pirmuosius dailės mokslus Tiepolas išėjo pas vietos dailininką Gregorio Lazzarini, kuris buvo Venecijos dailės tradicijos sekėjas. 1715 m. datuojamas pirmas žinomas Tiepolo darbas. 1717 m. dailininkas įstojo į vietos Fraglia dailininkų gildiją. 1719 m. vedė Maria Cecilia Guardi, kuri buvo žymaus vėlesnių metų Venecijos vedutisto Frančesko Gvardžio sesuo. Su ja Džovanis susilaukė 9 vaikų. Pirmieji Tiepolo darbai buvo įprasto tuo metu Venecijos dailės mokyklai tamsaus kolorito (pvz., paveikslas „Apolonas ir Marsijas“). Ankstyvoji Džovanio veikla rodo, kad jau nuo jaunumės jis buvo pripažįstamas vienu talentingiausių Venecijos dailininkų. Ankstyvosios įtakos pasipildė jo amžininkų Federico Bencovich ir Giovanni Battista Piazzetta įtakomis. Tačiau didžiausio įkvėpimo dailininkas sėmėsi iš Venecijos XVI a. didžiųjų meistrų Paolo Veronezės ir Tintoreto.

Apie 1719–20 m. dailininkas pradėjo pirmąjį freskų darbą Villa Baglioni aristokratų viloje Venete. 1721–22 m. atliko reikšmingus užsakymus Venecijos Sant'Aponal ir Sant Stae bažnyčiose. Dailininkas vis dar dirbo kartu su kitais Venecijos dailininkais, tačiau tuo metu pradėjo formuotis lengvas, saulės vaiskumo, puošnumo ir skrajojančių herojų Tiepolo stilius, kuris priminė Paolo Veronezės ir greitu laiku padėjo Tiepolui iškilti, bei būti pripažintu didžiausiu XVIII a. dailininku. Savo kūrybai Tiepolas rado puikią dirvą. Venecijos respublika tuo metu buvo smukimo fazėje, tačiau joje vis dar buvo daugybė pasiturinčių aristokratų, godžių išpuoselėtam, turtingumą ir išskirtinumą demonstruojančiam stiliui. Naująjį savos stilių Džovaniui pasitaikė proga išbandyti Palazzo Sandi rūmuose. Čia dailininkas pripildė freskas skrajojančiais antikiniais herojais ir suformavo pagrindinius savo dailės principus.

„Izaoko paaukojimas“ (1726–29, Palazzo Patriarcale, Udinė)

Tačiau pirmasis kapitalinis užsakymas Džovanio buvo atliktas 1725-29 m. Udinės Arkivyskupo rūmuose (it. Palazzo Patriarcale arba Palazzo Arcivescovile, šiuo metu čia įrengta Tiepolo galerija) Venecijos aristokrato Dionisio Dolfin užsakymu. Sudėtinga tapybos schema greičiausiai buvo padiktuota paties užsakovo ir jo patarėjų. Kurdamas ciklą Džovanis naudojosi Girolamo Mengozzi Colonna, kuris vėliau taps jo nuolatiniu padėjėju, kompoziciniais patarimais. Freskose vaizduojami Senojo Testamento pranašų ir patriarchų gyvenimo epizodai, bei atskiri jų portretai. Dekoratyvinėje schemoje Džovanis kuo plačiausiai panaudojo iliuzionistinius piešinius, drastišką perspektyvos naudojimą ir ypač vaiskias spalvas – būdingiausius rokoko stiliaus bruožus. Udinėje Tiepolas atliko Sakramento koplyčios dekoravimą vietos katedroje.

Brandos darbai Italijoje

Po darbų Udinėje Tiepolas plačiai pagarsėjo. Dailininkas sulaukdavo daugybę užsakymų ir kvietimų iš kitų miestų. Panašu, kad Tiepolas pilnai persiėmė Venecijos klasikine dailės tradicija. Kitais metais Tiepolas dirbo Šiaurės Italijos miestuose, jo darbai tapo didžiulų matmenų (10 metrų ir daugiau siekiantys), perpildyti skriejančiomis figūromis. 1731 m. Tiepolas buvo Milane, dirbo Palazzo Archinto (sunaikinti 2-ojo pasaulinio karo metu) ir Palazzo Dugnani. 1732 m. atliko darbų Šv. Jono Krikštytojo tema Bergamo katedros Colleoni koplyčioje. 1734 m. dekoravo Villa Loschi prie Vičencos. 1736 m. dailininkas buvo pakviestas į Stokholmą Karališkųjų rūmų dekoravimui, tačiau nusprendė nepalikti Venecijos. Tuo metu Tiepolas tapo gerai žinomas Europoje, atlikinėjo darbus ir siuntė juos užsakovams į užsienį.

„Apolono žirgai“, tikriausiai pats garsiausias Tiepolo kūrybos fragmentas (1751–53, Imperatoriškoji salė, Viurcburgo rūmai)

„Apolonas ir kontinentai“, etiudas Viurcburgo rūmų freskoms (1752, Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas)

1737 m. dailininkas dirbo Šv. Antano bazilikoje (Basilica di Sant'Antonio) Padujoje, po to Šv. Ambraziejaus bazilikoje (Basilica di Sant'Ambrogio) Milane. Maždaug 1737–39 m. laikotarpyje atliko vieną iš geriausių savo freskų darbų Santa Maria del Rosario bažnyčioje Venecijoje, bei keliolika aliejinės tapybos darbų Sant'Alvise bažnyčioje. 1740 m. Tiepolas vėl darbavosi Milano Palazzo Clerici. Po to dirbo Parrocchia di Verolanuova bažnyčioje Brešijoje. Maždaug tuo metu Tiepolas susipažino su grafu Francesco Algarotti, kuris padarė įtakos dailininkui, supažindino jį su to meto aristokratijos skoniu. Palaikė ryšius su Saksonijos kurfiurstu Augustu III, kuris tuo metu buvo tikriausiai ambicingiausias meno kolekcionuotojas Europoje. Šiame laikotarpyje Tiepolas dar labiau atrado šviesias, vaiskias spalvas, kurias išpopuliarino jo amžininkas Kanaletas. Apie 1743 m. dailininkas dirbo Venecijos Scuola Grande dei Carmini įstaigoje. 1746-47 m. dailininkas atliko freskas Palazzo Labia rūmuose Venecijoje, kurios tapo reikšmingiausiu to dešimtmečio Tiepolo darbu

Europos monarchų tarnyboje

1750 m. dailininkas, būdamas savo kūrybinėje viršūnėje, buvo pakviestas dekoruoti naujai pastatytų Viurcburgo rūmų Vokietijoje princo-vyskūpo Carl Phillip von Greiffenclau. Į Viurcburgą Tiepolas atvyko su sūnumis padėjėjais – 23 metų Džovaniu Domeniku ir 14 metų Lorencu. Čia Tiepolui buvo patikėta Imperatoriškosios (kitaip Kaizerio) salės tapyba, kurioje dailininkas pasiekė nuostabios harmonijos su architektūra. Tačiau net ir tai nebuvo tai, ką dailininkas sugeba geriausio. Patenkintas tapyba princas-vyskūpas užsakė ištapyti didžiųjų laiptų salono lubas. Milžiniškoje erdvėje Tiepolas sukūrė patį monumentaliausią savo darbą „Apolonas ir kontinentai“, kuriame tikriausiai geriausiai įkūnijo Švietimo amžiaus ir rokoko stiliaus estetiką. Šiuose darbuose jaučiama Rubenso įtaka, nes tik Vokietijoje Tiepolas galėjo su ja susipažinti plačiai.

Nuo plačių freskų darbų užmojo Tiepolas rado laiko ir mažesniems aliejinių paveikslų serijoms. Apie 1553–55 m. jis atliko 4 paveikslų seriją Torkvato Taso poezijos motyvais, Rinaldo ir Armidos meilės tema. Paveikslai buvo tokie sėkmingi, kad dailininkas pratesė temą kituose paveiksluose ir perkėlė į Villa Valmarana Vičencoje, kur 1757 m. gavo dar vieną freskų ciklo kapitalinį užsakymą. Apie 1561–62 m. Tiepolas atliko garsiai venecijiečių Pizanių šeimai (kurios atstovas tuo metu buvo Venecijos dožu) dar vieną milžinišką freską „Pizanių šeimos apoteozė“ Villa Pisani miestelyje.

„Angelas su lelijų karūna“ (1767-69, Prado muziejus, Madridas)

1762 m. Tiepolas su sūnumis paliko Septynerių metų karo iškamuotą Veneciją ir atvyko į Madridą Ispanijos karaliaus Karolio III kvietimu. Čia Tiepolui buvo patikėtas dekoravimas. Freskose dailininkas nebepasiekė tokios įspūdingos architektūros ir tapybos sintezės kaip ankstesniuose darbuose, tačiau irgi sukūrė pažymėtinų darbų, kaip „Ispanijos monarchijos apoteozė“. Apie 1767 m. atliko altorinių paveikslų ciklą Aranjuez bažnyčioje. Džovanis Batista Tiepolas mirė 1770 m. kovo 27 d. Buvo palaidotas Madrido Šv. Martyno (San Martin) bažnyčioje, tačiau vėliau bažnyčią nugriovus jo kapas ir palaikai pražuvo. Tiepolo sūnus Džovanis Domenikas Tiepolas tapo reikšmingu XVIII a. dailininku. Kitas sūnus, Lorenzo Baldissera Tiepolo, taip pat buvo dailininku ir padėjo tėvui freskų darbuose.

Kūryba

Tiepolo kūrybinis palikimas yra milžiniškas. Dalinai tai aiškinama tuo, kad savo didžiosioms freskoms jis ruošdavo piešinius, o po to ant sienų šiuos darbus perkeldavo padėjėjai. Tiepolo kūrybai būdingas puošnumas, šviesios, pastelinės spalvos. Iš emocinių bruožų daugelis jame įžvelgia nebūdingą kitiems dailininkams melancholiją. Dažnai Tiepolo dailė vertinama kaip didžiųjų renesanso dailininkų, visų pirma Paolo Veronezės, kūrybos atgarsiai XVIII a. rokoke.

XIX a. Tiepolo dailė buvo menkinama ir atmetama. Ji buvo vertinama kaip ištaigingo ir tuščio XVIII a. absoliutinių monarchijų ir aristokratijos skonio išdava. Iš tikro Tiepolo scenos teatrališkos, veikėjai dažniausiai juose vaizduojami kaip aktoriai scenose, į kuriuos žiūri žiūrovai. Dailininkas vengė savo scenose kasdienių, buitinių temų. Daugelis jo kūrinių savo esme šlovino užsakovus – to meto aristokratus.

Tiepolo dailė iš naujo pradėta vertinti po impresionizmo dailės įvertinimo XIX a. pabaigoje. Šiuo metu Tiepolas vertinamas kaip vienas didžiausių visų laikų Europos dailės kūrėjų nepriklausomai nuo tos eros, kurioje kūrė. Meno istorikas Paul Holberton pasakė, kad Tiepolas galėjo suderinti ištaigų ir parodomąjį rokoko stilių su olimpine didybe.

Svarbiausių dailės darbų antologija

Monumentali tapyba

Palazzo Patriarcale, Udinė (1726–29):

„Izaoko paaukojimas“
„Rašelė slepia stabus nuo tėvo Labano“
„Sara ir angelas“
„Hagara dykumoje“
„Jokūbo sapnas“
„Trijų angelų pasirodymas Abraomui“

Santa Maria del Rosario, Venecija (1737–39)

„Šv. Rožinio institucija“
„Marijos pasirodymas Šv. Dominykui“
„Šv. Dominyko šlovė“

Palazzo Labia, Venecija (1746–47):

„Kleopatros ir Antonijaus susitikimas“
„Kleopatros puota“
„Belerofonas ant Pegaso“

Viurcburgo rūmai (1750–53):

Imperatoriškoji salė
„Apolonas ir kontinentai“

Villa Valmarana ai Nani, Vičenca (1757):

„Ifigenijos paaukojimas“
„Tetidės patarimai Achilui“
„Rinaldas palieka Armidą“
„Enėjas pristato Kupidoną, kaip Askanijų, Didonei“

Villa Pisani, (1761–62):

„Pizanių šeimos apoteozė“

(1762–66):

„Ispanijos šlovė“
„Ispanijos monarchijos apoteozė“
„Venera ir Vulkanas“

„Hagara dykumoje“ (Palazzo Patriarcale, Udinė)
„Rašelė slepia stabus nuo tėvo Labano“ (Palazzo Patriarcale, Udinė)
„Belerofonas ant Pegaso“ (Palazzo Labia, Venecija)
„Šv. Rožinio institucija“ (Santa Maria del Rosario, Venecija)
„Apolonas ir kontinentai“, Afrika (Viurcburgo rūmai)
„Apolonas ir kontinentai“, Azija (Viurcburgo rūmai)

Paveikslai

„Apolonas ir Marsijas“ (1720-22, Akademijos galerija, Venecija)
„Angelas, guodžiantis Hagarą“ (1732, Scuola Grande di San Rocco, Venecija)
„Šv. Šeimos pasirodymas Šv. Gajetano vizijose“ (1735-36, Akademijos galerija, Venecija)
„Kristus, nešantis kryžių“ (1737-38, Sant'Alvise, Venecija)
„Tikrojo Kryžiaus radimas“ (apie 1745, Akademijos galerija, Venecija)
„Mergelės Marijos pasirodymas Šv. Simonui“ (1749, Scuola Grande dei Carmini, Venecija)
„Hiacinto mirtis“ (1752-53, Tiseno-Bornemiso muziejus, Madridas)
„Šv. Onos vizija“ (1759, Senųjų meistrų paveikslų galerija Dresdene)
„Moteris su papūgėle“ (1760-61, Ešmolio muziejus, Oksfordas)
„Nekaltas prasidėjimas“ (1767-69, Prado muziejus, Madridas)