Geštalt psichologija

Geštaltpsichologija (vok. Gestalt – „pavidalas“, „forma“, „figūra“ + psichologija) – psichologijos kryptis, kuri visus psichinius procesus laiko vientisais ir kokybiškai savitais. Skirtingai nuo , geštaltpsichologijos atstovai tvirtina, kad pirminiai ir antriniai psichikos elementai esą ne pojūčiai, o vientisi psichiniai dariniai, vadinamieji geštaltai, susiformuojantys veikiami ne išorės poveikių, o vidinių psichikos dėsnių. Pagal šią teoriją, žmogus nesąmoningai sujungia visus suvokiamus dalykus į tam tikras grupes, papildydamas trūkstamas detales. Sujungimas vyksta remiantis įvairiomis taisyklėmis: trūkstamų dalių papildymu, panašių daiktų grupavimu, vienų daiktų priskyrimu kitiems, simetrija ir t. t. Geštaltpsichologija eksperimentiškai tyrė asmenybę, mąstymą, suvokimą. Nustatė įgyto patyrimo, figūros ir fono bei suvokiamojo objekto santykį suvokimo metu, atminties procesų priklausomumą nuo reikmių. Geštaltpsichologija prisidėjo prie antimechanistinės koncepsijos įsigalėjimo psichologijoje.

, kritikavo neistorišką šios psichologijos krypties požiūrį į psichiką, asmenybės tyrimą atitrauktai nuo aplinkos ir praktinės veiklos, formos vaidmens psichinėje veikloje pervertinimą.

Istorija

Geštaltpsichologija atsirado XX a. pr. Vokietijoje mechanistinės pasaulėžiūros ir asociacionizmo krizės sąlygomis. Labiausiai klestėjo XX a. 3–4 dešimtmetyje.  – geštalpsichologijos pirmtakas, svarbiausi atstovai – , , , K. Levinas. Filosofinis geštaltpsichologijos pagrindas – F. Brentano, E. Huserlio filosofinės sistemos.

XX a. pradžioje geštaltpsichologija padarė didelę įtaką Bauhaus meninio judėjimo susiformavimui, šiuolaikiniam dizainui. Geštaltpsichologija gana plačiai naudojama pačiose įvairiausiose psichologijos tyrimų srityse.

Kai kurie geštaltpsichologijos teiginiai, pvz., objektų identifikavimas, buvo prognozuoti dar Zigmundo Froido darbuose, o eksperimentiškai įrodyti tik XX a. trečiajame ketvirtyje (akies vykdomas pirminis objektų atpažinimas).

Šaltiniai

1. Geštaltpsichologija. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 81 psl.