Gervėčių kraštas apylinkė parapija savitas lietuvių etninis regionas dabartinės Baltarusijos teritorijoje Gervėčių apyli

Gervėčių kraštas (apylinkė, parapija) – savitas lietuvių etninis regionas dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Gervėčių apylinkei priklauso 14–15 išlikusių lietuviškų kaimų.

Geografija

Apylinkės centras – Gervėčių miestelis – yra apie 65 km į rytus nuo Vilniaus, prie Aluošios upės (Ašmenos upės intakas), 30 km nuo Baltarusijos-Lietuvos sienos. Kraštovaizdis kalvotas, smėlėtas, kai kur pelkėtas ir apaugęs miškais palei vaizdingus Aluošios, Ašmenos (Neries intakas) upių slėnius.

Istorija

Šv. Dominykas priima rožinį dovanų (XVIII a. paveikslas Gervėčių bažnyčioje)

Jau VII–XII a. nedideliuose šių upių pakrančių kaimeliuose gyveno lietuvių. Manoma, kad XII–XIV a. Gervėčių apylinkės priklausė Nalšios žemei. Gervėčių apylinkių istorija susijusi su dvaro ir bažnyčios praeitimi. Yra žinoma, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo sūnus Vilniaus vyskupas Jonas 1511 m. Gervėčiuose įsteigė bažnytinę fundaciją, o dvaras užrašytas Vilniaus vyskupams. 1536 m. Gervėčiuose pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia ir tais pačiais metais paminėtas Gervėčių miestelis, kuris su Miciūnų, Gaigalų ir Mockų kaimais priklausė dvarui. XVII a. pabaigoje Gervėčiai, kaip ir didžioji Lietuvos dalis, atitenka carinei Rusijai.

Gervėčių bažnyčia ir mokykla Pirmojo pasaulinio karo metu

Iki Pirmojo pasaulinio karo pagal administracinį suskirstymą Gervėčių apylinkė įėjo į Vilniaus ir į Ašmenos apskritis. 1920 m. Lietuvos-Sovietų sutartimi Gervėčių kraštas vėl priskirtas Lietuvos teritorijai. 1920 m. pradžioje sritis dar buvo Lietuvos kariuomenės kontroliuojamoje teritorijoje, tačiau dėl Želigovskio puolimo 1920–1939 m. Vilniaus kraštas ir į jį įsiliejusi Gervėčių apylinkė okupuojama Lenkijos. 1939 m. prijungus Vilniaus kraštą prie Lietuvos, Gervėčiai nebuvo grąžinti (nors buvo planuota perduoti Astravo rajoną Lietuvai 1940 08 03 SSRS Aukščiausiosios Tarybos įsaku) ir liko sovietinės Baltarusijos valdžioje. 19 lenkų okupacijos metų vietiniai žmonės aktyviai kovojo dėl savo identiteto. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui apskritis buvo okupuota vokiečių. Vietiniai gyventojai aktyviai rinko parašus ir siuntė prašymus į lietuvių ir vokiečių įstaigas dėl apylinkės grąžinimo Lietuvai. 1942 m. sudaryta Svyrių apskritis, į kurią įėjo ir Gėrvėčiai, buvo prijungta prie Lietuvos generalinės sienos. Tačiau 1944 m. regionas atsidūrė Baltarusijos sudėtyje ir yra joje iki šiol.

Kalba ir kultūra

Gervėčių krašto gyventojams būdinga savita tarmiška šnekta, kuri prikauso Rytų Aukštaičių vilniškių (vadinamų Rytų Dzūkų) patarmei. Gervėtiškių šnekta yra viena svarbiausių etninio lietuvių kalbos variantų, autentiškos pirmapradės lietuvių teritorijos ir tautybės likutis. Suslavėjus tarpinėms apylinkėms dėl ilgos izoliacijos nuo pagrindinių lietuvių kalbos tarmių, Gervėčių šnekta išlaikė daug archaizmų, o dėl glaudaus kontakto su slavų kalbomis joje radosi nemaža originalių naujadarų.

Gervėtiškių šnektai būdingas „apiręs“ dzūkavimas (dziedas, medzias, trupucį…), būtojo kartinio laiko veiksmažodžių galūnių trumpinimas/netarimas (a ~ ajo, ata ~ atajo, jo ~ jojo…) ir kiti ypatumai. Jie turi keturis vietininkus (greta įprastinių vidaus vietininkų vartoja pašalio vietininkus), tik galūnėje vietoj p turi k. Įdomiai keičiamos naudininko galūnės, pvz., vyruo – „vyrui“ arba akie – „akiai“.

1930 m. Gervėčių krašto tarmę aprašė estų kalbininkas Pėteris Aruma knygoje „Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit grammatischen Anmerkungen“. 1970 m. ir 1992 m. buvo surengtos etnografinės kraštotyros ir tautosakos ekspedicijos į Gervėčių kraštą. Surinkta per 660 lietuviškų pasakų, sudaryti 29 įvairių lietuvių tautosakos žanrų rinkiniai. Visa medžiaga saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Muzikos akademijos rankraštynų fonduose. Išleista knyga „Gervėčių pasakos“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997 m. Vilnius). Šnektą taip pat nagrinėjo Jadvyga Kardelytė („Gervėčių tarmė“, 1975 m.), Aloyzas Vidugiris, Elena Grinaveckienė, rusė („Диалекты литовско-славянского пограничья“, 1975 m.).

Gyventojai

Gyventojų (ypač lietuvių) kaimuose sparčiai mažėja. 1970 m. čia rasta 2120 lietuvių, 1979 m. – 1655; 1985 m. – 1312, kas sudarė apie 63 % visų apylinkės gyventojų. 1992 metų duomenimis Gervėčių apylinkėje gyveno 1080 lietuvių, kurie nevienodai pasiskirstę 15-oje išlikusiuose lietuviškuose kaimuose (iš buvusių 40 kaimų):

Gaigaliai (33 % lietuvių šeimų)
Galčiūnai (64 % lietuvių šeimų)
Gėliūnai (84 % lietuvių šeimų)
Girios (73 % lietuvių šeimų)
Gudininkai (33 % lietuvių šeimų)
Kerplėšinė (79 % lietuvių šeimų)
Knystuškės (100 % lietuvių šeimų)
Miciūnai (43 % lietuvių šeimų)

Milcėjos (87 % lietuvių šeimų)
Mockos (82 % lietuvių šeimų)
Peliagrinda (100 % lietuvių šeimų)
Petrikai (82 % lietuvių šeimų)
Rimdžiūnai (43 % lietuvių šeimų)
Barauskai (Užupis)
Zavelcai

Šaltiniai

Gervėčių Lietuva (sudarė: Vykintas Vaitkevičius, Arūnas Baltėnas, Saulė Matulevičienė) – Vilnius: R. Paknio leidykla, 2013