Georges Perec

Georges Perec
Gimė	1936 kovo 7 Paryžiuje, Prancūzijoje
Mirė	1982 kovo 3
Profesija	Romanistas, eseistas, filmų kūrėjas
Kūrybos laikotarpis	Po II pasaulinio karo
Žanrai	"apribotas rašymas"
Žymiausi darbai	La Vie mode d'emploi (Gyvenimas: naudotojo gidas)
Žymūs apdovanojimai	Renaudot apdovanojimas, Medičių prizas
Oficiali svetainė

Žoržas Perekas (Georges Perec , g. 1936 m. kovo 7 d. – m. 1982 m. kovo 3 d.) – Prancūzijos žydas rašytojas, filmų kūrėjas, eseistas. Jis taip pat buvo ir matematikų bei rašytojų kūrybinės grupės narys.

Biografija

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos . Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje .

Georges Perec buvo vienintelis sūnus Icek Judko ir Cyrla (Schulewicz) Peretz’ų šeimoje. Jo tėvai buvo Lenkijos žydai, 1920 m. emigravę į Prancūziją ir apsigyvenę Paryžiuje, darbininkų rajone. Perec’o tolimas giminė taip pat buvo rašytojas, rašęs jidiš kalba.

Perec‘o tėvas Icek kovojo II pasauliniame kare prancūzų pusėje ir 1940 m. sužeistas mirė. Rašytojo mama Cyrla žuvo koncentracijos stovykloje, greičiausiai Aušvice. Šešerių metų Georges‘ą Perec‘ą savo globon paėmė tetos šeima, o 1945 m. jis jau buvo oficialiai įvaikintas.

Sorbonoje studijuodamas istoriją ir sociologiją Georges Perec‘as pradėjo rašyti tekstus žurnalui . 1958-59 m. rašytojas tarnavo armijoje ir susipažino su būsima žmona Paulette Petras. Jie susituokė ir vienerius metus gyveno Tunise , mieste, mat tenai Paulette dirbo mokytoja.

Vėliau Perec‘as prisijungė prie grupės. Tai buvo matematikų ir rašytojų susivienijimas. Grupė siekė surasti naujas formas ir struktūras, kurias savo tekstuose galėtų panaudoti rašytojai. Be Georges Perec‘o, priklausė kitas žinomas rašytojas . Pastarajam Georges Perec skyrė savo kūrinį „Šimtas keturiasdešimt trys nepagražinti atvirukai“. Tekstą sudarė 143 užrašai kitoje atvirukų pusėje, tokie kaip „Įsirengėme stovyklą netoli Ajaccio. Oras geras. Skaniai valgome. Aš nudegiau saulėje. Myliu“ ir pan.

Didelę įtaką Georges Perec‘ui padarė vienas Oulipo grupės įkūrėjų prancūzų rašytojas . Jam Perec‘as skyrė savo žymiausią kūrinį – romaną La Vie mode d’emploi (“Gyvenimas: naudotojo gidas”).

Perec‘as kartu su Eugen Helmle ir Philippe Drogoz pradėjo statyti radijo pjeses. 1973 m. jis sukūrė pirmąjį savo filmą Un homme qui dort („Žmogus kuris miega“). Šis filmas 1974 m. laimėjo Jean Virgo apdovanojimą. Georges Perec taip pat kūrė kryžiažodžius naujienų žurnalui Le Point.

Knyga La Vie mode d‘emploi atnešė Georges Perc‘ui pripažinimą. Jis laimėjo Medičių prizą ir pagaliau galėjo tapti rašytoju pagal profesiją. Perec‘as persikėlė į Australiją, kad ten galėtų gyventi ir toliau dirbti. Tačiau 1981 m. sugrįžus į Prancūziją smarkiai pablogėjo jo sveikata. Pasirodė, kad nuolatinis rūkymas sukėlė rašytojui plaučių vėžį. 1982 m. Georges Perec‘as nuo jo ir mirė.

Kūrybos bruožai

Dauguma Georges Perec’o tekstų – žodžių žaidimai ir įvairiausi sąrašai. Juose jaučiamas nuolatinis troškimas klasifikuoti, skirstyti. Tačiau, nepaisant iš pažiūros sauso stiliaus, Perec’o novelėse tvyro keista melancholija.

Pirmasis Perec’o romanas Les Choses (Daiktai) buvo apdovanotas premija.

La Vie mode d'emploi atnešė rašytojui Medičių prizą. Ši knyga – 600 puslapių ir 99 skyriai, smulkiai nusakantys vieną namą, jo gyventojus bei jų pasaulį.

Cantatrix Sopranica L. – Perec’o "mokslinis straipsnis". Čia Perec’as nagrinėja "šaukimo efektą", kuris ištinka operos sopranus, kai į juos mėtomi sugedę pomidorai.

Georges Perec praktikavo "apribotą rašymą". 1969 m. jis parašė 300 puslapių romaną La disparition ("Išnykimas"), kuriame nė sykio nepavartojo raidės e. 1972 m. Perec’as, pamėginęs priešingą variantą, išleido knygą Les revenentes ("Šmėklos"). Vienintelė balsė, naudota visoje knygoje, buvo e.

Georges Perec asociacija

Georges Perec asociacija Paryžiuje [1] 2006-06-15 iš Wayback Machine projekto. saugo šio autoriaus darbus, organizuoja seminarus, norinčius prileidžia prie Georges Perec raštų archyvo, dusyk per metus leidžia naujienų laikraštėlį.

Kūrinių sąrašas

Pasirodė	Originalus pavadinimas
1965	Les Choses: Une histoire des années soixante (Paris: René Juillard, 1965)
1966	Quel petit vélo à guidon chromé au fond de la cour? (Paris: Denoël, 1966)
1967	Un homme qui dort (Paris: Denoël, 1967)
1969	La Disparition (Paris: Denoël, 1969
1969	Petit traité invitant à la découverte de l’art subtil du go, parašyta kartu su Pierre Lusson ir Jacques Roubaud (Paris: Christian Bourgois, 1969)
1972	Les Revenentes, (Paris: Editions Julliard, 1972)
1972	Die Maschine, (Stuttgart: Reclam, 1972)
1973	La Boutique obscure: 124 rêves, (Paris: Denoël, 1973)
1974	Espèces d’espaces (Paris: Galilée 1974)
1974	Ulcérations, (Bibliothèque oulipienne, 1974)
1975	W ou le souvenir d’enfance (Paris: Denoël, 1975)
1975	Tentative d’épuisement d’un lieu parisien (Paris: Christian Bourgois, 1975)
1976	Alphabets illust. by Dado (Paris: Galilée, 1976)
1978	Je me souviens, (Paris: Hachette, 1978)
1978	La Vie mode d’emploi (Paris: Hachette, 1978)
1979	Les mots croisés, (Mazarine, 1979)
1979	Un cabinet d’amateur, (Balland, 1979)
1979	filmo scenarijus: Alftred et Marie, 1979
1980	eilėraščių knyga: La Clôture et autres poèmes, (Paris: Hachette, 1980)
1980	Récits d’Ellis Island: Histoires d’errance et d’espoir, (INA/Éditions du Sorbier, 1980)
1981	Théâtre I, (Paris: Hachette, 1981)
1982	Epithalames, (Bibliothèque oulipienne, 1982)
1982	Catherine Binet’s Les Jeux de la Comtesse Dolingen de Gratz, 1980-82
1985	Penser Classer (Paris: Hachette, 1985)
1986	Les mots croisés II, (P. O.L.-Mazarine, 1986)
1989	53 Jours, nebaigtas romanas (Pari: P. O.L., 1989)
1989	L’infra-ordinaire (Paris: Seuil, 1989)
1989	Voeux, (Paris: Seuil, 1989)
1990	Je suis né, (Paris: Seuil, 1990)
1991	Cantatrix sopranica L. et aitres écrits scientifiques, (Paris: Seuil, 1991)
1992	L. G.: Une aventure des années soixante, (Paris: Seuil, 1992)
1993	Le Voyage d’hiver, 1993 (Paris: Seuil, 1993)
1994	Beaux présents belles absentes, (Paris: Seuil, 1994)
1999	Jeux intéressants (Zulma, 1999)
1999	Nouveaux jeux intéressants (Zulma, 1999)
2003	Entretiens et conférences (2 tomų leidinys, Joseph K., 2003)

Filmai

• Un Homme qui dort – (1973, su Bernard Queysanne)
• Les Lieux d’une fugue – (1975)
• Ellis Island (televizijos filmas, su Robert Bober)

Nuorodos

• Georges Perec asociacija Paryžiuje 2006-06-15 iš Wayback Machine projekto.
• "Aš prisimenu Georges Perec'ą" - apie rašytoją
• Kaip skaityti Georges Perec
• Žiūrėti filmą "Un Homme qui dort"