Gelmių psichologija

Gelmių psichologija (vok. Tiefenpsychologie) – psichologijos ir psichoterapijos kryptis, tirianti nesąmoningus potraukius ir galias, pasąmonėje vykstančius psichikos procesus, lemiančius pagrindinius emocijų sutrikimus, asmenybės raidą ir raišką. Paremta Zigmundo Froido, Karlo Gustavo Jungo, Alfredo Adlerio teorijomis.

Gelmių psichologijoje pabrėžiama pasąmonės svarba žmogaus psichikai. Tiriant mąstymo procesus, remiamasi praktiniu teorijos pritaikomumu neurozių terapijoje, stengiamasi susieti psichiatrijos ir neurofiziologijos žinias su psichologijos tyrimais. Ši psichologijos srovė aprėpia psichoanalizės ir psichoanalitikos taikomus metodus. Psichikos sutrikimus priskiria prie asmenybės ligų ir juos aiškina ne tiek pasąmonės konfliktais, kiek psichosomatiniais veiksniais.

Gelmių psichologijos metodais siekiama išsiaiškinti bei suprasti užslėptas žmogaus elgsenos paskatas, neįsisąmonintus, glūdinčius pasąmonėje jausmus, mintis, idant būtų pagydyti įvairaus pobūdžio psichikos sutrikimai. Gelmių psichologijos šalininkai mano, jog atradus gilumines, praeityje (dažniausiai vaikystėje) esančias priežastis, galima koreguoti dabartines individo problemas.

Pagrindą gelmių psichologijai padėjęs Zigmundas Froidas bandė susieti sukauptas žinias su naujausiais to meto medicinos mokslo duomenimis bei tipiškomis XIX a. Austrijos neurozėmis. Z. Froido sukurta psichoanalizė suprantama, kaip tam tikra žmogaus nervų sistemos analogija, kur centrinė nervų sistemos dalis atitinka sąmonės procesus, o periferinė – pasąmonę. Tokiu požiūriu, psichoanalizė išlieka susieta su fiziologiniu nervų sistemos modeliu, tačiau nagrinėja psichiką gana ribotai, be santykio su kitais žmonėmis. Daugelio pirmųjų Z. Froido pasekėjų požiūriu, giliau tirti verta tik su seksualumu susijusius psichikos aspektus, nes su išgyvenimo instinktais susiję dalykai vargiai gali būti nagrinėjami terapiniu požiūriu, o socialiniai psichikos aspektai yra pernelyg spekuliatyvūs.

XX a. pradžioje Z. Froido mokiniai ėmė vystyti alternatyvias, išplėstas psichoanalizės kryptis:

• Alfredas Adleris sukūrė individualią psichologiją, pabrėžiančią žmogaus, kaip asmenybės poreikį dominuoti bei kompensavimo mechanizmu: skirtingai, nei psichoanalizėje, individo psichologijoje teigiama, kad įvairūs atsiranda ne dėl instinktyvių norų nuslopinimo ar išstūmimo, o dėl apsauginės kompensacijos. Daugelis neurozių šių darbų dėka tapo paaiškinamos, nesiremiant seksualumu.
• Karlas Gustavas Jungas sukūrė analitinę psichologiją, kuri žmogaus psichiką bando nagrinėti platesniame, kultūriniame kontekste, įvedant archetipo sąvoką bei išskiriant žmonių asmenybinius tipus. Vienas iš svarbesnių analitinės psichologijos bruožų – tam tikrų bendrų visiems žmonėms kompleksų, susijusių su paveldimais instinktais, paieška ir identifikavimas.

XX a. antroje pusėje gelmių psichologija ėmė giliau integruotis į kitas psichologijos ir psichiatrijos kryptis, patyrė didelę humanistinės psichologijos, pabrėžiančios žmogaus kūrybinius sugebėjimus, įtaką. Atsirado ir kitokį požiūrį turinčios kryptys:

• sukūrė Transakcinę analizę, siejančią biheviorizmo pastebėtus elgesio modelius su struktūriniu asmenybės supratimu, žmogaus vystymusi (Vaikas – Suaugęs – Tėvas) bei socialiniais žmonių tarpusavio santykiais.
• ir Abrahamas Maslou sukūrė , daugelį psichikos ir socialinių reiškinių (mitus, haliucinacijas, neurozes ir pan.) siejančią su dvasinių poreikių hierarchija bei kraštutiniais išgyvenimais, pvz., gimimo metu patirtomis traumomis.

Šaltiniai

1. Gelmių psichologija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
2. Lewis, John Wren (1958 m., birželis). „A Survey of Adler’s Writing“. New Scientist. 4(83): 224–225.