Gegužinis asiūklis

Equisetum palustre
Gegužinis asiūklis (Equisetum palustre)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai ( Plantae) Skyrius: Asiūklūnai ( Equisetophyta) Klasė: Asiūklainiai ( Equisetopsida) Šeima: Asiūkliniai ( Equisetaceae) Gentis: Asiūklis ( Equisetum) Rūšis: Gegužinis asiūklis ( Equisetum palustre)

Gegužinis asiūklis (Equisetum palustre) – asiūklūnų (Equisetophyta) skyriaus augalas. Auga pelkėtose pievose, upelių krantuose, grioviuose, šaltiniuotose vietose. Išauga nuo 20 cm iki 50 cm aukščio. Žaliuoja nuo pavasario iki rudens, o sporifikuoja gegužės–rugpjūčio mėnesiais. Plačiai paplitęs vėsesniuose Šiaurės Amerikos ir Eurazijos regionuose.

Morfologija

Šakniastiebiai ir stiebai nariuoti, susiskirstę į bamblius ir tarpubamblius. Stiebas su 4-12 truputį šiurkščių ir smulkiai karpotų briaunelių, 1,5-2 mm skersmens. Stiebas ties viduriu žalias, bet stiebo apatinė dalis – juodai ruda. Tarpubambliai 2–4 cm.

Šoninės šakos tvirtos, iki 20 cm. 4-6 pilkai žali apvalkalo danteliai plonai odiški, patvarūs.

Gegužinio asiūklio strobilas

Ūgliai , tie patys ūgliai atlieka ir sporifikacijos, ir vegetatyvines funkcijas. Vegetatyvinis stiebas žalias su giliomis vagutėmis ir įstrižai stačiomis, briaunotomis šakomis. Šoninės šakos siaurėja link viršūnės. Sporangės prisitvirtinusios prie , kurie savo ruožtu susitelkę į 15-35 mm dydžio sporines varputes – strobilus. Sporofilų varpa ilga, juoda, cilindriška, viršūnė buka. Epidermio ląstelių sienelės inkrustuotos silicio dioksidu, todėl stiebai ganėtinai tvirti ir išoriškai šiurkštūs.

Pagal kilmę šaknys šoninės, susidaro jaunų ūglių apikalinėse meristemose. Bamblių vietose besitelkiančios šaknys dvejopos: vienos  – smulkios, trumpos, plaukelių pavidalo, dažniausiai vienametės, kitos  – storokos, ilgos, daugiametės, skverbiasi į gilesnius dirvos horizontus.

Lapai redukuoti, smulkūs, bamblių vietoje tarpusavyje suaugę į makštį (ochrea). Lapų makštys juodos spalvos, o šoninės šakos (ochreolae) –  dažniausiai rusvai juodos.

Sporos morfologiškai vienodos (), žalios, turinčios chlorofilo, sferinės, su dviem higroskopinėmis juostomis – elateromis. Išnešiojamos vėjo pagalba ().

Monomorfinis ūglis

Anatomija

Apytakos indų sistema yra eustelės tipo. Trijų tipų kiaurymių sistema – valekuliariniai, karinaliniai ir centriniai kanalai leidžia augti šlapiose vietose. Centrinio kanalo plotis yra 17% monomorfinio ūglio skersmens. Žiotelės pailgos formos.

Gyvenimo ciklas

Gyvenimo cikle vyrauja žolinis sporofitas. Gametofitai ir sporofitai yra savarankiški, vieni į kitus visiškai nepanašūs organizmai. Autotrofiniai gametofitai redukuoti, mikroskopiniai.

Esant tinkamoms sąlygoms, iš sporų dirvožemio paviršiuje išauga žalios spalvos, vienalyčiai, smulkūs gametofitai. Juos sudaro masyvesnės pamatinės dalys pagalvėlės ir iš jų išaugančios skiautėtos lamelės. Gametofitai prie dirvožemio tvirtinasi rizoidais. Archegonių atsiranda prie lamelių pagrindų, o anteridžių – ant specializuotų išaugų. Gametofitai subręsta po kelių savaičių. Daugiažiužiai spermatozoidai juos apvaisina drėgnoje aplinkoje. Naujos kartos asiūkliai be ramybės laikotarpio iš zigotos atsiranda po 2–3 mėnesių. Sudaro hibridus su kitomis asiūklių rūšimis.

Toksiškumas

Gegužinis asiūklis – pelkėtų pievų ir ganyklų piktžolė. Vienas nuodingiausių šlapių pievų augalų šiauriniame pusrutulyje, keliantis didelę grėsmę žolėdžiams gyvuliams, bet ne žmonėms. Žole ir šienu gali apsinuodyti galvijai. Augalas turi alkaloidų ir kt. medžiagų, veikiančių nervų sistemą.

Vikiteka: Gegužinis asiūklis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šaltiniai

1. Algirdas Lekavičius. Vadovas augalams pažinti. – Vilnius: Mokslas, 1989. // psl. 35
2. J. R. Naujalis, E. Meškauskaitė, S. Juzėnas, A. Meldžiukienė, Botanikos praktikos darbai: archegoniniai ir žiediniai augalai. Vilniaus universiteto leidykla, 2009 m.
3. https://andrew-leonard.co.uk/pdf/Fern%20Gazette%20V19%20P4%20with%20Cover.pdf#page=23 2021-06-02 iš Wayback Machine projekto.