Gajus Trebonijus

Gajus Trebonijus lot. Gaius Trebonius
Gimė	apie 92 m. pr. m. e. Roma, Romos respublika
Mirė	43 m. pr. m. e. sausis Smirna, Azija, Romos respublika
Tėvai	Gajus Trebonijus
Romos konsulas (sufektas)
Ėjo pareigas	45 m. pr. m. e.
Ankstesnis	Julijus Cezaris
Vėlesnis	Julijus Cezaris Markas Antonijus
Azijos prokonsulas
Ėjo pareigas	44 m. pr. m. e. – 43 m. pr. m. e.

Gajus Trebonijus (lot. Gaius Trebonius, apie 92 m. pr. m. e. – 43 m. pr. m. e. sausis) – vėlyvosios Romos respublikos karvedys ir politikas, 45 m. pr. m. e. ėjęs konsulo sufekto pareigas. Jis buvo Julijaus Cezario bendražygis, tarnavo kaip jo legatas ir kovėsi jo pusėje pilietinio karo metu. Vis dėlto vėliau Trebonijus prisidėjo prie sąmokslininkų, kurie organizavo diktatoriaus nužudymą.

Karjeros pradžia

Gajus Trebonijus gimė apie 92 m. pr. m. e. Jo tėvas buvo raitelių luomo () atstovas, tačiau niekada neužėmė aukštų valstybinių pareigų, todėl Trebonijus buvo laikomas novus homo („nauju žmogumi“) – vienu iš kelių Cezario aplinkos politikų, kurių šeimose anksčiau nebuvo magistratų.

Apie 60 m. pr. m. e. jis ėjo kvestoriaus pareigas ir bandė užkirsti kelią įsūnijimui į plebėjų giminę, nepaisydamas triumvirų valios. Tačiau iki 55 m. pr. m. e., kai buvo išrinktas , Trebonijus jau rėmė jų politiką.

Tais pačiais metais jis pateikė Lex Trebonia įstatymo projektą, kuriuo siūlė suteikti konsulams Gnėjui Pompėjui Didžiajam ir Markui Licinijui Krasui valdyti Sirijos, Artimosios Ispanijos ir provincijas. Įstatymas numatė, kad jų valdymo laikotarpis truktų penkerius metus, o jie patys galėtų skelbti karą ar sudaryti taiką be senato pritarimo. Įstatymui priešinosi Pompėjaus oponentas Katonas Jaunesnysis, kuris bandė balsavimą. Atsakydamas į tai, Trebonijus iš pradžių įsakė išvaryti Katoną iš Forumo, o vėliau – įkalinti. Tačiau gausi Katoną palaikanti minia privertė jį pakeisti sprendimą ir paleisti opozicijos lyderį. Nepaisant pasipriešinimo, įstatymas buvo priimtas: Pompėjus gavo abi Ispanijos provincijas, o Krasui atiteko Sirija.

Cezario legatas

Už lojalumą triumvirams Trebonijus 54 m. pr. m. e. buvo paskirtas vienu iš Julijaus Cezario legatų ir artimiausius penkerius metus dalyvavo jo karinėse kampanijose Galijoje. Cezaris palankiai vertino jo veiklą šiuo laikotarpiu. Tais pačiais metais Trebonijus lydėjo Cezarį antrojoje ekspedicijoje į Britaniją, kur jam buvo pavesta vadovauti trims legionams. Vadovaudamas Romos pajėgoms, jis sėkmingai atrėmė britų vado pajėgų puolimą. Po Cezario sugrįžimo į Galiją Trebonijus kartu su vienu legionu buvo dislokuotas žiemoti Samarobrivoje. Iš čia jis lydėjo Cezarį į pagalbą , kuris buvo apsuptas prasidėjus prieš romėnų valdžią Galijoje.

53 m. pr. m. e. Trebonijus gavo įsakymą vykdyti karo veiksmus prieš ir užkirsti kelią jų įsiveržimams į Romos valdomas teritorijas apylinkėse. Po pralaimėjimo jis toliau tarnavo Cezariui. 50 m. pr. m. e. jam buvo pavesta vadovauti keturiems legionams, tuo metu, kai Cezaris buvo Ravenoje ir ruošėsi konfrontacijai su Pompėjumi bei jo šalininkais senate. Sužinojęs, jog konsulas paprašė Pompėjaus ginti valstybę nuo Cezario, šis 50 m. pr. m. e. spalio 20 d. įsakė Trebonijui su trimis legionais persikelti į Matiską (dabartinį Makoną), kur jis turėjo laukti tolesnių nurodymų. Pastarieji buvo gauti 49 m. pr. m. e. balandį – Cezaris įsakė Trebonijui vykti į Masiliją (dabartinį Marselį), kur jis turėjo perimti vadovavimą trims naujai suformuotiems legionams iš Šiaurės Italijos ir pradėti . Atvykęs į Masiliją apie 49 m. pr. m. e. balandžio 3 d., Trebonijus, vadovaujant Cezariui, ėmė ruoštis apgulčiai. Balandžio 14 d. Cezaris paliko Trebonijų atsakingą už antpuolius sausuma, o perėmė vadovavimą jūrų pajėgoms. Prieš pradėdamas apgulties veiksmus, Trebonijus surinko darbininkus ir galvijus iš provincijos, užsakė medieną bei tinkamą statybinę medžiagą, o tuomet pradėjo pagrindinės apgulties terasos įrengimo darbus.

Apgultis tęsėsi nuo balandžio 19 d. iki rugsėjo 6 d., per tą laiką Gajus Trebonijus įrengė , kad atkirstų miestą nuo sausumos. Be to, jis pastatė terasas tiesioginiam sienų šturmui, naudojo taranus ir minas, siekdamas pralaužti gynybą. Liepos pradžioje Trebonijaus pajėgoms pavyko prasiveržti pro miesto sienas. Tuomet Masilijos gynėjai kreipėsi į Trebonijų, maldaudami nutraukti puolimą iki Cezario atvykimo ir pažadėdami jam pasiduoti. Pasitaręs su savo karininkais, Trebonijus sutiko sustabdyti ataką, nes Cezaris buvo griežtai įsakęs bet kokia kaina vengti miesto šturmo. Tačiau ši pauzė sukėlė didelį karių nepasitenkinimą – jie tikėjosi išplėšti miestą ir dėl sustabdyto puolimo kaltino Trebonijų. Tik didžiulėmis pastangomis pavyko išvengti rimtesnių neramumų tarp karių. Rugpjūčio pabaigoje Trebonijų užklupo netikėtas Masilijos gynėjų išpuolis: pasinaudoję nepakankama apsauga, jie išsiveržė iš miesto ir sunaikino apgulties įrenginius, kuriais buvo pralaužtos sienos. Atsakydamas į šį netikėtą smūgį, Trebonijus atnaujino apgultį ir toliau silpnino miesto gynybą. Išgirdę apie Cezario pergales Ispanijoje, Masilijos gynėjai dar kartą pasiūlė pasiduoti ir paprašė Trebonijaus vėl laukti Cezario atvykimo. Šį kartą jis sutiko tik su sąlyga, kad miesto gynėjai atiduos savo ginklus, turtą ir laivyną, taip galutinai užbaigdamas apgultį.

Vėlesnė karjera ir Cezario nužudymo sąmokslas

Sekdamas Cezarį į Italiją, Gajus Trebonijus 48 m. pr. m. e. buvo išrinktas (miesto pretoriumi) ir paskirtas administruoti Cezario skolų įstatymus. Eidamas šias pareigas, jis susidūrė su , (užsieniečių pretoriaus), pasipriešinimu. Rufas, tikėjęsis būti paskirtas miesto pretoriumi, nusivylė Cezario sprendimu ir perėjo į opoziciją. Kadangi Cezario skolų įstatymai nesuteikė jam galimybės atsikratyti didžiulių skolų, jis siekė sužlugdyti Trebonijaus vykdomą teisinę reformą ir pelnyti populiarumą tarp skolų prispaustų piliečių. Norėdamas parodyti savo nepritarimą, Rufas demonstratyviai įsirengė tribunolą šalia Trebonijaus ir pareiškė, kad visi, kurie jaučiasi nukentėję nuo Trebonijaus sprendimų, gali kreiptis į jį ir sulauks palankaus verdikto. Kadangi niekas į jį nesikreipė, Rufas ėmėsi radikalesnių priemonių – pasiūlė visiškai anuliuoti skolas ir pradėjo kurstyti minią prieš Trebonijų. Sukėlęs riaušes, Rufas privertė Trebonijų pasitraukti iš savo tribunolo. Nepaisant šių sunkumų, Trebonijus atkakliai priešinosi Rufo bandymams įgyvendinti skolų panaikinimo reformą. Galiausiai Rufas pabėgo iš Romos.

Metų pabaigoje Gajus Trebonijus gavo prokonsulo įgaliojimus ir buvo paskirtas valdyti , pakeisdamas , kuris buvo kaltinamas netinkamu provincijos valdymu. Šias pareigas jis ėjo iki 46 m. pr. m. e., kai susidūrė su maištaujančiais legionais ir atsinaujinusia Pompėjaus šalininkų grėsme. Iki tų metų vasaros Trebonijus buvo priverstas pasitraukti iš provincijos, tačiau metų pabaigoje sugrįžo lydimas paties Cezario. Tais pačiais metais Trebonijus kreipėsi į Marką Antonijų, siūlydamas jam prisidėti prie sąmokslo prieš Cezarį, tačiau Antonijus šį pasiūlymą atmetė. Vėliau Ciceronas teigė, kad Trebonijus pasikėsinimą į Cezarį planavo jau 45 m. pr. m. e.

45 m. pr. m. e. spalio 1 d. Cezaris paskyrė Trebonijų konsulu, tačiau šis konsulatas tapo farsu – netrukus Trebonijus buvo pašalintas iš pareigų, o jo vietą užėmė kitas Cezario šalininkas, kuris mirė dar iki kadencijos pabaigos. Tuo metu Trebonijus aktyviai dalyvavo sąmoksle prieš diktatorių. Cicerono teigimu, jis labiau vertino Romos piliečių laisvę nei asmeninę draugystę su Cezariu. 44 m. pr. m. e. pradžioje Trebonijus išdrįso protestuoti prieš Cezarį, kai šis atsisakė atsistoti senato delegacijos akivaizdoje, atvykusios pranešti apie senato jam suteiktus pagarbos ženklus. Pasak šaltinių, Cezaris arogantiškai pažvelgė į jį ir tylėjo.

44 m. pr. m. e. kovo 15 d., per numatytą Cezario nužudymo dieną, būtent Trebonijus sulaikė Marką Antonijų pokalbiu, taip neleisdamas jam patekti į , kur tuo metu Cezaris buvo užpultas ir mirtinai subadytas.

Mirtis

Kadangi dar Cezario valdymo laikotarpiu Trebonijus buvo paskirtas Azijos prokonsulu, 44 m. pr. m. e. jis išvyko į savo provinciją. Ten jis rinko lėšas ir rinko kariuomenę Markui Junijui Brutui bei Gajui Kasijui Longinui. Vėliau tais pačiais metais jis padėjo Kasijui keliaujant į Siriją. Siekdamas sutrukdyti žygiui per Aziją, Trebonijus atsisakė atverti jam miestus ir nesuteikė reikiamų atsargų. Tuomet Dolabela įsiveržė į Smirną (dabartinį Izmirą), kur paėmė Trebonijų į nelaisvę. 43 m. pr. m. e. sausį jis apkaltino Trebonijų išdavyste, kankino jį, o galiausiai nukirto galvą.

Šaltiniai

1. Stevens, Courtenay Edward; Badian, Ernst (2015-12-22). „Trebonius, Gaius, Roman quaestor, c. 60 BCE“. Oxford Research Encyclopedia of Classics (anglų). doi:10.1093/acrefore/9780199381135.013.6543. ISBN . Nuoroda tikrinta 2025-02-12.
2. Remiantis Sulos reformomis, plebėjai, siekiantys užimti kvestoriaus pareigas, privalėjo būti ne jaunesni kaip 32 metų amžiaus.
3. Syme, Ronald (1939). The Roman Revolution. p. 95.
4. Syme, Ronald (1939). The Roman Revolution. p. 94.
5. Broughton, Thomas Robert Shannon (1952). The Magistrates of the Roman Republic. II. p. 184.
6. Smith, William (1870). Dictionary of Greek and Roman Biography and Mythology. III. p. 1171.
7. Holmes, Thomas Rice (1923). The Roman Republic and the Founder of the Empire. II. p. 87.
8. Broughton, Thomas Robert Shannon (1952). The Magistrates of the Roman Republic. II. p. 217.
9. Holmes, Thomas Rice (1923). The Roman Republic and the Founder of the Empire. II. p. 115.
10. Holmes, Thomas Rice (1923). The Roman Republic and the Founder of the Empire. II. p. 123.
11. Broughton, Thomas Robert Shannon (1952). The Magistrates of the Roman Republic. II. p. 226.
12. Holmes, Thomas Rice (1923). The Roman Republic and the Founder of the Empire. II. p. 132.
13. Broughton, Thomas Robert Shannon (1952). The Magistrates of the Roman Republic. II. p. 232.
14. Holmes, Thomas Rice (1923). The Roman Republic and the Founder of the Empire. II. p. 139.
15. Broughton, Thomas Robert Shannon (1952). The Magistrates of the Roman Republic. II. p. 253.
16. Holmes, Thomas Rice (1923). The Roman Republic and the Founder of the Empire. II. p. 253.
17. Holmes, Thomas Rice (1923). The Roman Republic and the Founder of the Empire. II. p. 255.
18. Broughton, Thomas Robert Shannon (1952). The Magistrates of the Roman Republic. II. p. 269.
19. Holmes, Thomas Rice (1923). The Roman Republic and the Founder of the Empire. III. p. 50.
20. Holmes, Thomas Rice (1923). The Roman Republic and the Founder of the Empire. III. p. 413.
21. Holmes, Thomas Rice (1923). The Roman Republic and the Founder of the Empire. III. p. 80–82.
22. Holmes, Thomas Rice (1923). The Roman Republic and the Founder of the Empire. III. p. 89–90.
23. Holmes, Thomas Rice (1923). The Roman Republic and the Founder of the Empire. III. p. 91–93.
24. Holmes, Thomas Rice (1923). The Roman Republic and the Founder of the Empire. III. p. 223–224.
25. Smith, William (1870). Dictionary of Greek and Roman Biography and Mythology. III. p. 672.
26. Broughton, Thomas Robert Shannon (1952). The Magistrates of the Roman Republic. II. p. 275.
27. Holmes, Thomas Rice (1923). The Roman Republic and the Founder of the Empire. III. p. 295.
28. Broughton, Thomas Robert Shannon (1952). The Magistrates of the Roman Republic. II. p. 289.
29. Broughton, Thomas Robert Shannon (1952). The Magistrates of the Roman Republic. II. p. 299.
30. Bringmann, Klaus (2007). A History of the Roman Republic. p. 272.
31. Holmes, Thomas Rice (1923). The Roman Republic and the Founder of the Empire. III. p. 317.
32. Broughton, Thomas Robert Shannon (1952). The Magistrates of the Roman Republic. II. p. 330.
33. Holmes, Thomas Rice (1923). The Roman Republic and the Founder of the Empire. III. p. 340.
34. Holmes, Thomas Rice (1923). The Roman Republic and the Founder of the Empire. III. p. 341.
35. Holmes, Thomas Rice (1923). The Roman Republic and the Founder of the Empire. III. p. 333.
36. Broughton, Thomas Robert Shannon (1952). The Magistrates of the Roman Republic. II. p. 315.
37. Holmes, Thomas Rice (1923). The Roman Republic and the Founder of the Empire. III. p. 343.
38. Bringmann, Klaus (2007). A History of the Roman Republic. p. 285.
39. Holmes, Thomas Rice (1923). The Roman Republic and the Founder of the Empire. III. p. 331.
40. Syme, Ronald (1939). The Roman Revolution. p. 103.
41. Smith, William (1870). Dictionary of Greek and Roman Biography and Mythology. III. p. 1172.
42. Syme, Ronald (1939). The Roman Revolution. p. 172.
43. Broughton, Thomas Robert Shannon (1952). The Magistrates of the Roman Republic. II. p. 349.
44. Bringmann, Klaus (2007). A History of the Roman Republic. p. 291.

Romos konsulas (sufektas)
Anksčiau valdė: Julijus Cezaris	Gajus Trebonijus (45 m. pr. m. e.) kartu su	Vėliau valdė: Julijus Cezaris Markas Antonijus
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.