Fernandas Braudelis

Fernand Braudel
Fernandas Braudelis
Gimė	1902 m. rugpjūčio 24 d.
Mirė	1985 m. lapkričio 27 d. (83 metai)
Veikla	Prancūzų istorikas, taip vadinamos, istoriografinės Analų mokyklos atstovas, vienas struktūralizmo pradininkų.
Vikiteka	Fernand Braudel

Fernandas Brodelis (pranc. Fernand Braudel, 1902 m. rugpjūčio 24 d. – 1985 m. lapkričio 27 d.) – prancūzų istorikas, taip vadinamos, istoriografinės Analų mokyklos atstovas, vienas struktūralizmo pradininkų, narys.

Svarbiausios tyrimų sritys – Viduržemio jūros regiono istorija ir socialinė bei ekonominė XV – XVII amžiaus Europos istorija. Savo darbuose didelį dėmesį skyrė ekonomikos ir gamtos veiksniams, kaip turintiems lemiamą įtaką civilizacijų raidai. Tai, taip pat ir indėlis į visuomenės struktūrų tyrimus, Brodelį padarė vienu įtakingiausių XX amžiaus istorikų.

Biografija

Vaikystė, jaunystė ir branda

Fernanas Brodelis gimė 1902 m. rugpjūčio 24 d. Mezo (Meuse) departamente (prie Prancūzijos sienos su Vokietija, matematikos mokytojo šeimoje. Dėl silpnos sveikatos ankstyvąją vaikystės dalį praleido pas močiutę Lotaringijoje (Lorraine) regione. Vėliau grįžo pas tėvus į Paryžių, kur baigė mokyklą, o vėliau studijavo studijavo istoriją Sorbonoje.

1923 m. baigęs universitetą, Brodelis atsiribojo nuo miestietiško Paryžiaus gyvenimo ir pasirinko istorijos mokytojo darbą , tuometinės prancūzų – Alžyro mieste. Vengdamas politizuotų nacionalinių temų, Brodelis pradėjo domėtis Ispanijos karaliaus Pilypo II politika Viduržemio jūroje tarp 1559 m. ir 1574 m. Tuo pat metu ėmė žavėtis Lucieno Febvre (Lučiano Febro), vieno Analų mokyklos pradininkų, idėjomis.

1932 m., jau pagarsėjęs kaip ekspertas savo pasirinktoje srityje, Brodelis grįžo į Paryžių. Būdamas gabus mokytojas, jis ėmė gauti darbo pasiūlymų iš vis prestižiškesnių licėjų. 1933 m. vedė vieną ankstyviausių savo mokinių Alžyre.

1935 m. priėmė pasiūlymą dirbti naujame, su prancūzų pagalba įsteigtame San Paulo universitete Brazilijoje. Ten praleido penkerius metus, per kuriuos, jo paties žodžiais, iš tikro tapo protingas. Vasaromis rinko medžiagą svarbiausių Viduržemio jūros prekybos miestų archyvuose, o Brazilijoje ją studijavo. 1937 m. grįždamas atostogų į Europą Brodelis laive sutiko Febvre, kuris nuo to laiko tapo artimu draugu ir patarėju.

Karo ir pokario metai

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Brodelis buvo mobilizuotas į artilerijos dalinį Elzaso fronte ir beveik iš karto pateko į vokiečių nelaisvę su didele prancūzų kariuomenės dalim. 1940–1942 m. kalėjo Maince, vėliau dėl simpatijų Charles de Gaulle (Šarliui de Goliui) perkeltas į „disciplinos stovyklą“ Liubeke, kur išbuvo iki 1945 m. Per nelaisvės metus parašytas juodraštis tapo 1947 m. apginta F. Brodelio daktaro disertacija „Viduržemio jūra ir Viduržemio jūros pasaulis Pilypo II epochoje“.

Po karo, grįžęs iš nelaisvės Brodelis tapo direktoriaus (Febvre) asistentu École Pratique des Hautes Études Šeštajame skyriuje, žymiausių prancūzų humanistikos talentų (tokių kaip Levi-Straussas, , Duby, , ir t. t.) kalvėje. Prieš pasirodant jo pirmajam darbui, Brodelis bandė gauti profesoriaus vardą Sorbonoje, tačiau novatoriška jo istorijos mokslo samprata liko nesuprasta konservatyvių universiteto akademikų. Tačiau nepaisant to 1949 m. tapo Brodelio pripažinimo metais. „Viduržemio jūros ir Viduržemio jūros pasaulio Pilypo II epochoje“ išleidimas tapo itin svarbiu įvykiu Prancūzijos akademiniam gyvenimui. Tais pačiais metais Brodelis buvo išrinktas į Prancūzijos kolegiją bei gavo Agregacijos komisijos prezidento pareigas, iš kurių po šešerių metų buvo išstumtas dėl radikalaus požiūrio į istorijos dėstymą mokykloje.

1956 m. mirus Febvre, Brodelis perėmė „Annales“ žurnalo ir École Pratique des Hautes Études Šeštojo skyriaus vadovavimą. Pastaroji, jo ir kitų Analų mokyklos atstovų dėka, 1975 m. tapo nepriklausoma institucija: .

1967 m. buvo išleistas antras didelis Brodelio veikalas „Civilizacija ir kapitalizmas“, tuo pat metu tarp jo ir trečiosios Analų mokyklos kartos ėmė augti atstumas; Brodelis sunkiai ir nenoriai priėmė Naujosios mentaliteto istorijos idėjas. Tai nulėmė jo atsiribojimą nuo „Annales“ 1969 m. Septintojo dešimtmečio pabaigos neramumai Prancūzijoje taip pat palietė Brodelį. Nepaisant to (o gal būtent dėl to), kad nepriskyrė savęs nei kairiesiems, nei dešiniesiems jis dažnai buvo nemėgstamas politikų ir akademikų abiejose barikadų pusėse. Po 1968 m. gegužės revoliucijos ir ypač vėliau į valdžią vėl grįžus dešiniesiems Brodelis buvo nustumtas į akademinio ir visuomeninio gyvenimo pakraštį. 1979 m. išleista „Viduržemio jūros ir Viduržemio jūros pasaulio Pilypo II epochoje“ anglų k. versija išgarsino Brodelį pasaulyje.

Dar vienas fundamentalus veikalas – „Prancūzijos identitetas“ – 1985 m. lapkričio 27 d. Brodeliui mirus liko nebaigtas. Palaidotas Paryžiaus Per Lašezo kapinėse.

Mokslinė veikla

Viduržemio jūra Pilypo II epochoje

Veikalo rankraštis buvo parašytas vokiečių nelaisvėje naudojantis prieškario tyrimais bei Febvre rekomendacijom. Išleistas 1949 m. trimis tomais. Jame Brodelis, derindamas istoriko vaizduotę su detaliom žiniom apie žemės ūkio ir amatų technologijas, prekybą ir jūreivininkystę, geografinę įvairių regionų specifiką, atskleidė ištisą Viduržemio jūros pasaulį. Atsigręžimas į socialinius ir ekonominius procesus sukėlė perversmą istoriografijoje ir padarė Brodelį praktiškai įžymiausiu XX amžiaus istoriku.

Viduržemio jūra senovės pasaulyje

„Les mémoires de la Méditerranée“ („Viduržemio jūros atsiminimai“) rankraštis buvo parašytas dar 1969 m. kaip pirmoji serijos knygų apie Viduržemio jūros istoriją dalis. Susiklosčius aplinkybėms leidybinis projektas liko neįgyvendintas, o pats darbas nebuvo išleistas iki 1998 m.

Šiame veikale Brodelis į Viduržemio jūrą atskleidžia ne kaip geografinį, o kaip istorinį fenomeną, prasidedantį dar Paleolite. Tuo pačiu išplečia geografinį jūros kontekstą, įtraukdamas Mesopotamiją, Egiptą, Britaniją, Rusijos stepes, Vokietijos miškus, Sacharą. Taip jis iškart atsiskiria nuo tradicinių Viduržemio jūros istorikų, savo tyrimų objekto pradžią siejusių su iškilimu. Aprėpdamas tokį didžiulį plotą, Brodelis derina du žvilgsnius. Pirmiausia jį jis mato kaip vientisą istorinį darinį veikiamą klimato svyravimų, naujų technologijų sklaidos, atskirų regionų tarpusavio santykių. Bet tuo pačiu jis nepamiršta ir pastarųjų socialinės, politinės, ekonominės ir kultūrinės raidos ypatumų.

Civilizacijų gramatika

„Civilizacijų gramatika“ buvo parašyta kaip įvadas į istorijos dėstymą vidurinėje mokykloje. Ji atskleidžia Brodelio idėjas, kuriomis remdamasis jis nesėkmingai mėgino reformuoti istorijos mokymą eidamas agregacijos komisijos prezidento pareigas (1949–1955). Pagrindinė mintis – istoriją padalinti į šešias civilizacijas: Vakarų, Sovietų, Musulmonų, Tolimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos.

Struktūralizmas ir long durèe

Long durèe arba „ilgos trukmės“ sąvoka tikriausiai yra pats žymiausias Brodelio indėlis į . Pirmą kartą pavartota Annales žurnale, debatuose su Claude Levi-Strauss. Nors Brodelis greičiausiai buvo pirmasis istorikas savo teiginiuose pavartojęs žodį „struktūra“, tačiau Levi-Strauss siūlytą struktūralizmo teoriją, aiškinančią socialinį žmonių organizavimąsi, laikė antiistoriška. Jis suprato, kad priėmus teoriją tokią, kokia ji yra, nebeliktų vietos istorinei įvairovei ir kaitai. Taigi, long durèe buvo tam tikras struktūralizmo adaptavimas istorijai. Ši koncepcija visuomenės kaitą apibūdinantis kaip inertišką lėtą procesą, veikiamą įvairių „jėgų“, reguliuojančių žmonių elgesį. Tokių kaip geografinės, klimato sąlygos, socialiniai papročiai, ekonominis spaudimas ar „staigūs“ įvykiai (gamtos katastrofos, mūšiai, reformos).

Civilizacija ir kapitalizmas

Antrasis fundamentalus tritomis Brodelio veikalas „Materialinė civilizacija, ekonomika ir kapitalizmas“, išėjęs 1979 m., nupiešė gyvą Naujųjų laikų socialinio gyvenimo ir jo struktūrų paveikslą iki Pramonės perversmo. Pirmajame tome nagrinėtas klausimas dėl šiuolaikinio kapitalistinio pasaulio ištakų. Antrasis tyrė verslo, manufaktūrų ir kapitalizmo organizavimąsi, trečiasis pasaulinės ekonomikos ir prekybos augimą.

Prancūzijos identitetas

Paskutinis didelis Brodelio darbas buvo „Prancūzijos identitetas“. Jis liko nepabaigtas. Pirmieji du tomai buvo išleisti prieš Brodelio mirtį. Trečiojo fragmentai – 1997 metais. Pirmosios dvi dalys buvo skirtos Prancūzijos geografijai, demografijai ir ekonomikai. Trečioje buvo numatyta peržvelgti valstybę, kultūrą ir visuomenę. Ketvirtoje „Prancūziją ne Prancūzijoje“.

Bibliografija

• La Méditerranée et le Monde Méditerranéen a l’époque de Philippe II, 3 tomai. (Pirmasis leidimas 1949 metais; vėlesni leidimai pataisyti):
  • La part du milieu (1 tomas) ;
  • Destins collectifs et mouvements d’ensemble (2 tomas) ;
  • Les événements, la politique et les hommes (3 tomas) ;
• Ecrits sur l’Histoire (1969) ;
• Civilisation matérielle, économie et capitalisme, XVe-XVIIIe siècle (1979):
  • Les structures du quotidien (1 tomas) ;
  • Les jeux de l’échange (2 tomas) ;
  • Le temps du monde (3 tomas) ;
• La Dynamique du Capitalisme (1985) ;
• L’Identité de la France (1986);
• Ecrits sur l’Histoire II (1990) ;
• Le Modèle Italien (1991);
• Grammaire des civilisations;
• Les mémoires de la Méditerranée (1998);

Lietuvių kalba

• Kapitalizmo dinamika. Vilnius: Baltos lankos, 1994;

Šaltiniai

1. . Braudel Fernand (Fernanas Brodelis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 434 psl.