Dūda

Dūdmaišis – muzikos instrumentų tipas, liežuvėlinis dumplinis aerofonas, tradiciškai paplitęs Europoje, Pietvakarių Azijoje ir Šiaurės Afrikoje. Dūdmaišiu griežiama ir Vakarų Indijoje.

Dūdmaišis

Škotų karinio orkestro dūdmaišininkas

Turi maišo pavidalo dumples iš gyvūno odos, pūtiklį, apie 200 mm ilgio vamzdelį. Maišo apačioje įtaisyta melodinė ir viena arba dvi (kartais trys) burdoninės birbynės. Muzikantas į maišą per pūtiklį pučia orą, kuris į birbynes patenka iš maišo, spaudžiamo alkūne. Melodinės birbynės skylutės dangstomos abiejų ranku pirštais. Garsas šaižus, toli girdimas. Melodiją palydi tęsiami burdoninių birbynių garsai.

Istorija

Dūdmaišio istorija iki XIII a. yra neaiški. Seniausias galimas jo pavaizdavimas yra 1000 m. pr. m. e. Hetitų šaltiniuose, tačiau dėl to yra diskutuojama. Greičiausiai vartotas antikoje: su dūdmaišiu tapatinami senovės graikų minimas instrumentas askaulos ir senovės romėnų tibia urticularis. Tikėtina, kad šių instrumento pirmtako išplitimas po Romos imperija paaiškina vėlesnį jo paplitimą Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, kur ilgainiui susiformavo skirtingos jo rūšys ir tradicijos.

Viduramžiais Europoje paplito daugiausia kaip piemenų ir valstiečių muzikos instrumentas, tik Škotijoje tebevartojamas kaip karinis muzikos instrumentas.

Vėlyvaisiais viduramžiais dūdmaišiu griežė keliaujantieji muzikantai, XVIII a. Prancūzijoje dūdmaišis () tapo net saloniniu instrumentu.

Įvairovė

Dūdmaišių paplitimo arealas yra didžiulis, kaip ir jo įvairovė. Skirtinguose regionuose instrumentas žinomas skirtingais pavadinimais, skiriasi savo sandara ir grojimo būdu.

Airiškas dūdmaišis (uilleann) (a' phìob mhòr) (bagpipe) (pipa cŵd) (Säckpipa) (Sackpfeife arba Dudelsack) (Säkkipilli, suomiškas) (Torupill, estiškas) (Labanoro dūda) (dudy, duda) – Rytų Europoje (Lenkijoje, Ukrainoje, Vengrijoje, Baltarusijoje) (bock) – paplitęs Centrinėje Europoje (Austrijoje, Čekijoje) (Волынка) – Ukrainoje ir Rusijoje

(pipasso) – Belgijoje ir Pikardijoje (musette) – šiaurinėje Prancūzijoje (biniou) – Bretanėje (cabrette) – centrinėje Prancūzijoje  – pietinėje Prancūzijoje  – Pirėnuose (гајда, γκάιντα) – Balkanuose (cimpoi) – Rumunijoje ir Moldavijoje (zampogna) – Italijoje (τσαμπούνα) – Graikijos salose (ασκομαντούρα) – Kretos saloje  – Maltoje

– šiaurės Turkijoje  – Gruzijoje (tulum) – šiaurės Turkijoje ir Azerbaidžane  – Armėnijoje (habban) – Persijos įlankos šalyse  – Libijoje (mizwan) – Tunise  – Alžyro berberų  – Rusijos marių (пувама) – Rusijos mordvių (Шапар) – Rusijos čiuvašų (mashak) – Indijos Radžastane (titti) – Indijos telugų  – Indijos tamilų

UNESCO dvi dūdmaišių grojimo tradicijas yra pripažinusi Nematerialiuoju pasaulio paveldu. 2015 m. tokiu buvo pripažinta , o 2017 m. – Airiškas dūdmaišis.

Lietuvoje

Vytenis Jankauskas iš „Ugniavijo“ groja lietuvių dūdmaišiu festivalyje Mėnuo Juodaragis

Lietuvoje dūdmaišis, dar vadinamas kūline su ūku, Labanoro dūda, paplito nuo XVI a. pirmosios pusės. Minimas Vilniaus seimo 1565 m. įsakuose, J. Bretkūno „Biblijos“ vertime (1579–1590 m.). Vartotas daugiausia Mažojoje Lietuvoje ir Rytų Lietuvoje, iki XX a. vidurio išliko Rytų Aukštaitijoje.

Solo ir su kitais muzikos instrumentais meškininkai, elgetos, sielininkai, klajojantieji muzikantai grieždavo maršus, šokius, pritardavo giesmėms, dainoms. Nuo XX a. antrosios pusės liaudies muzikos ansambliuose vartojamas tradicinis dūdmaišis. Roko muzikoje naudoja lietuvių grupės Atalyja, Thundertale ir Žalvarinis.

Taip pat skaitykite

• Airiškas dūdmaišis

Šaltiniai

Vikiteka: Dūdmaišis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

1. Vereno, Michael Peter. 2021. The Voice of the Wind. Lincoln: International Bagpipe Organisation. pp 14–15
2. Flood, William Henry Grattan. The story of the bagpipe. Рипол Классик.
3. Dūdmaišis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004