Dykumos užkariavimas

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Dykumos užkariavimas (isp. Conquista del desierto) – karinė kampanija, kuria XIX a. pab. siekta įtvirtinti Argentinos valdžią Patagonijos tyruose, apgyvendintuose indėnų (mapučių, teuelčų, ). Šiai kampanijai vadovavo generolas Chulijus Archentinas Roka.

Argentiniečių kariuomenė 1879 m. prie Negro upės

Iki 1880-1881 m. argentniečių užkariautos žemės

Priešistorė

Nuo pat europiečių išsilaipinimo La Platos pakrantėse vyko kovos tarp vietinių indėnų ir naujakurių. Europiečiai pampų pievose ganė galvijus ir arklius, užimdami indėnų medžioklės plotus. Indėnai atsakydavo gyvenviečių puldinėjimais, gyvulių vagystėmis arba žudymu. Iki XVIII a. pab. kolonistai užvaldė teritorijas iki Salado upės, o daug gyvenamąją vietą praradusių indėnų ėjo dirbti fermose (iš jų ir europiečių palikuonių susiformavo metisai gaučai). 1816 m. Argentinai tapus nepriklausoma tapo svarbu kuo greičiau įsisavinti naujas teritorijas, kol to nepadarė kitos šalys. 1833 m. Chuanas Manuelis de Rosas aktyviai kovojo su pietų pampų gentimis tačiau visa Patagonija tebebuvo valdoma indėnų. 1845 m. Čilė įkūrė Punta Arenasą prie Magelano sąsiaurio ir kėlė grėsmę Argentinos pretenzijoms į Patagoniją. 1861 m. Čilė nugalėjo mapučius ir taip dar labiau stiprindama įtaką regione. Daug mapučių persikėlė per Andus į Argentinos pusę, kur su giminingomis gentimis ėmė rengti antpuolius. 1872 m. mapučių vadas Kufulkura su 6000 indėnų nusiaubė Cheneral Alvearo, Veintisinko de Majo, Nueve de Chulijo kolonijas, nužudė 300 kreolų ir paėmė 200 tūkst. gyvulių. Po tokių įvykių Argentina ėmė rengti nuoseklų regiono įsisavinimo planą.

1845 m. paveikslas, vaizduojantis indėnų antpuolį

Užkariavimas

1875 m. karo ministras parengė dykumos užkariavimo planą. Pagal jį, Buenos Airės sujungtos telegrafo linija su pasienio fortais. Vėliau sudaryta taika su mapučių genčių vadais, bet ji truko neilgai, ir netrukus vėl buvo siaubiami naujakurių miestai (Tres Arojosas, Tandilis, Asulis ir kt.). Į šį antpuolį buvo atsakyta, indėnai atitraukti iki buvusios ribos. Alsinos nurodymu pradėtas kasti ilgas gynybinis griovys (Zanja de Alsina) ir įrenginėjama stebėjimo bokštelių sistema. Šis griovys nesulaikė indėnų antpuolių, bet pristabdė gyvulių varymą iš fermų.

1877 m. mirus Alsinai, nauju karo ministru tapo Chulijus Archentinas Roka. Jo strategija gerokai skyrėsi nuo diplomatiškos ir gynybinės Alsinos strategijos – Roka užsibrėžė nuolat atakuoti, naikinti indėnus, kol šie nesiliaus puldinėję argentiniečių fermų. 1878 m. jis ėmėsi teritorijos „valymo“ tarp Alsinos griovio ir Negro upės. 6000 Argentinos karių, apginkluotų naujais, JAV tiekiamais „“ šautuvais greitai užėmė teritoriją ir 1879 m. pasiekė Čoele Čoelį, kur indėnai pasidavė be kovos. Argentiniečiai toliau užkariavo žemes pagal Negro ir Neukeno upes, o mapučiai buvo priversti trauktis į pietvakarius link Pukono ir . Buvo įkurta daug naujų kolonijų prie Negro, vėliau Kolorado upių, o į Čiubutą kėlėsi velsiečiai.

1880 m. Roka tapo Argentinos prezidentu. Jis ir toliau siekė užkariauti žemes į pietus nuo Negro ir 1881 m. išsiuntė generolo kampaniją. Šis pasiekė Limajo upę ir spaudė besipriešinančius indėnus vis tolyn į pietus. 1884 m. spalio 18 d. įvyko paskutinis mūšis, kuriame argentiniečiai nugalėjo 3000 indėnų grupę, vadovaujamą vadų Inkajalio ir Fojelio.

Pasekmės

Dykumos užkariavimas vertinamas prieštaringai. Jo metu vyko indėnų genocidas, dešimtys tūkstančių indėnų žuvo kovose buvo nužudyti, paimti į nelaisvę, vergiją. Daug indėnų buvo priversti pakeisti gyvenamąją vietą, išblaškyti po visą šalį. Tuo tarpu pagal Argentinos vyriausybės poziciją dykumos užkariavimas buvo herojiškas žygis šalies istorijoje, įtvirtinęs žemių kontrolę Patagonijos regione ir užtikrinęs ekonomikos vystymąsi.

Taip pat skaitykite

• Araukanijos ir Patagonijos karalystė
• Araukanizacija