Dvidešimt keturios tomistinės tezės

Dvidešimt keturios tomistinės tezės – 1914 m. liepos 27 d. paskelbti 24 teiginiai, kurie buvo pripažinti kaip pristatantys pagrindines šv. Tomo Akviniečio doktrinas.

Tomas Akvinietis

Šios 24 tezės teigė:

1. Aktas ir potencija taip dalija būtį, kad visa, kas yra, yra arba grynasis aktas, arba susideda iš potencijos ir akto.
2. Aktas, būdamas tobulybe, neribojamas kitaip kaip potencija, galimybe tobulybei; aktas, kuris yra grynas, yra neribotas ir vienintelis, ten kur jis ribotas, egzistuoja su potencija.
3. Dėl to Dievas vienintelis yra pati būtis, pats paprasčiausias, o visa kita dalyvauja būtyje ribotai ir susideda iš būties ir esmės kaip skirtingų principų.
4. Apie Dievo ir kūrinių būtį kalbama ne ta pačia prasme ir ne skirtingomis prasmėmis, bet pagal .
5. Kiekvienas kūrinys susideda iš esančio subjekto ir pridėtų formų, akcidencijų; ši sudėtis negalėtų būti suprasta jei būtis nebūtų gauta atskiros esmės.
6. Be absoliučių akcidencijų yra ir santykinė akcidencija, santykis, nes nors jis pats nereiškia nieko esančio kame nors, jis turi priežastį daiktuose, tad yra tikra esybė besiskirianti nuo subjekto.
7. Dvasinė būtybė pagal esmę yra paprasta, bet susideda iš būties ir esmės bei iš substancijos ir akcidencijų.
8. Kūniškos būtybės pačia esme susideda iš akto ir potencijos, kurie vadinami forma ir materija.
9. Nė viena iš šių dalių neturi būties tikrąja to prasme, jos nėra sukuriamos ar sunaikinamos, bei negali būti priskirtos , nebent redukuojant kaip substancijos principą.
10. Nors dalumas į dalis būdingas kūniškai prigimčiai, kūnui buvimas substancija ir buvimas nėra tas pat; substancija pati nėra dali, tuo tarpu , kuri daro substanciją tįsia, skiriasi nuo substancijos ir yra akcidencija.
11. Materija su kiekybe yra individualumo, skaitinio skirtingumo (negalimo dvasinėms būtybėms) principas.
12. Dėl kiekybės kūnas taip pat visas yra vienoje ir negali tokiu pat būdu būti kitoje.
13. Kūnai skirstomi į gyvus ir negyvus; gyvuose, kad jie turėtų judančią ir judinančią dalis, yra siela vadinama substancinė forma, kuriai reikia organinės dispozicijos ar nevienalyčių dalių.
14. arba neegzistuoja ir nėra sukuriama tikrąja to prasme, ji egzistuoja ir yra sukuriama kaip principas, kuriuo gyvas padaras egzistuoja ir gyvena; kadangi jos visiškai priklauso nuo materijos, suirus visumai, netiesiogiai sunaikinama ir siela.
15. Tuo tarpu žmogaus siela egzistuoja pati ir sukuriama Dievo, kai ji gali būti suteikta pakankamai paruoštam subjektui, be to, ji pagal savo prigimtį negali būti sugadinama ir yra nemari.
16. Ši racionali siela yra suvienyta su kūnu kaip jo vienintelė substancinė forma, dėl jos žmogus yra žmogus, gyvūnas, gyvas, kūnas, substancija, būtybė. Tad siela žmogui teikia kiekvieną esminį tobulumą, be to, ji perduoda kūnui būties aktą, kuriuo jis egzistuoja.
17. Iš žmogaus sielos pagal prigimtį kyla dviejų rūšių gebėjimai: organiniai ir neorganiniai. Organinių subjektas yra visas junginys, o neorganinių – tik siela. Intelektas yra gebėjimas iš esmės nepriklausomas nuo bet kokio organo.
18. Nematerialumą būtinai seka intelektualumas, ir intelektualumas yra proporcingas nutolimui nuo materijos. Adekvatus intelekto objektas yra būtis kaip tokia, bet žmogaus intelekto dabartinėje jungties būsenoje objektas yra ribojamas esmėmis, kurios abstrakcija išgautos iš materialių sąlygų.
19. Tad mes gauname mūsų žinias iš juntamų dalykų. Tačiau, kadangi joks juntamas dalykas nėra išties suprantamas, be intelekto, kuris yra išties suprantantis, turime pripažinti sieloje esant ir aktyvią galią, kuri abstrakcija išgauna suprantamas formas iš .
20. Per juos mes tiesiogiai suprantame , atskirus dalykus mes žinome jutimais ir intelektu per pervertimą į vaizdinius, dvasinius dalykus suprantame per analogiją.
21. Intelektą seka valia, kuri būtinai siekia to, kas jai pateikiama kaip gėrį, kuris visiškai patenkina apetitą, o iš kelių gėrių, kurie siūlomi kaip pageidaujami svyruojančiu sprendimu, ji renkasi laisvai. Tad pasirinkimas seka paskutinį praktinį sprendimą, tačiau tai valia nusprendžia, kad jis bus paskutinis.
22. Dievo buvimą ne suvokiame tiesiogine intuicija ir ne parodome , bet tik , tai yra, per kūrinius, argumentuodami nuo rezultato prie : būtent, nuo to, kas juda ir negali būti adekvačiu savo judėjimo paaiškinimu, iki pirmojo , nuo pasaulio daiktų sekos viena kitai subordinuotomis priežastimis iki pirmosios , nuo gendančių dalykų, kurie lygiai turi būtį ir nebūtį, iki absoliučiai , nuo dalykų, kurie dėl savo ribotų būties, gyvybės ar supratimo tobulumų daugiau ar mažiau yra, gyvena, supranta, iki to, kas yra maksimaliai suprantantis, maksimaliai gyvas, maksimaliai esantis, galiausiai, nuo , esančios visatoje, iki atskiro intelekto, kuris dalykus tvarko ir nukreipia į tikslą.
23. Dievo esmė mums tinkamai pateikiama metafiziškai per jos sutapimą su savo būties aktu, kitaip tariant, kaip pati būtis kaip tokia, be to, per tai ji rodo mums, kodėl ji begalinė tobulumu.
24. Savo būties grynumu Dievas skiriasi nuo visų baigtinių būtybių. Tad, pirma, nustatoma, kad pasaulis negalėjo iš Dievo sekti kitaip, nei sukūrimu, antra, kad kūrimo galia, kuri pati veikia būtį kaip būtį, net stebuklingu būdu negali būti perduota jokiai baigtinei prigimčiai, galiausiai, joks sukurtas agentas nepasiekia kokių nors rezultatų ne per judesį gautą iš pirmosios priežasties.

1916 m. kovo 7 d. buvo paskelbtas šventosios studijų kongregacijos sprendimas, patvirtintas Benedikto XV, pagal kurį šios tezės yra laikytinos saugiomis gairėmis intelektui. teigimu, Benediktas XV jam nurodęs, jog jis nesiekęs pateikti tezių kaip reikalaujančių vidinio pritarimo, bet kaip turinčias Bažnyčios palankumą.

Išnašos

1. OP, „La Synthèse Thomiste“, 1947, angliškas vertimas [1] 2018-08-16 iš Wayback Machine projekto.
2. Leonard Callahan, OP „Twenty-four Theses of St. Thomas Aquinas“ // „“ Vol. IX, No.4, March, 1925 [2]
3. Sacra Studiorum Congregatio „Theses quoedam, in doctrina Sancti Thomoe Aquinatis contentoe, et a philosophioe magistris propositoe, approbantur“, „“, Vol. 6, 1914, Nr. 11, 383-386 psl. [3]
4. Commentary by P. Lumbreras, O.P., S.T.Lr., Ph.D. „The Twenty-Four Fundamental Theses Of Official Catholic Philosophy“ [4]