Duoklė

Duoklė – seniausia, nuo viduramžių iki naujausių laikų išlikusi individuali, rečiau kolektyvinė prievolinė renta valdovo ar kurio kito žemvaldžio išlaikymui.

Istorija

Atsirado yrant ir įsitvirtinant vadams, kai išpopuliarėjo vaišės, dovanos jiems ir jų atstovams atvykus, karo nuostolių atlyginimas laimėjusiai genčiai. Ilgainiui duoklė tapo privaloma nuolatine rinkliava, darbo prievole , arba valstybiniais mokesčiais (pagalvės, ) ir feodaline renta valdovui, žemvaldžiams.

Vakarų Europoje XII a. – XIII a. duoklė pakeitė lažą ir turėjo daugiau reikšmės nei kitur regiono socialinei ekonominei raidai, kaip pereinamoji stadija prie piniginės laisvųjų valstiečių rentos. Nuo XIV a. Vakarų Europoje duoklę pradėjo išstumti činšas, o XVI a. – XVIII a. ji visiškai išnyko. Vidurio ir Rytų Europoje duoklės ūkinė reikšmė nuo XV a. – XVII a. mažėjo, bet kartu su lažu ji buvo mokama iki XVIII a. – XIX a., kol jos liekanas pakeitė kiti mokesčiai. Mokėta natūra – maistu, gyvuliais, pašarais, malkomis, vėliau ir pinigais. Duoklės dydį ir pobūdį nustatydavo gaunantysis.

Lietuvoje

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstiečiai duoklę, kiek žinoma, nuo XIII a. iki XIV a. duodavo medumi, vašku, žvėrių kailiais, šienu ir grūdais. XIV a. antroje pusėje pradėta imti pastovaus dydžio javų ir šieno duoklė . Galvijų duoklę duodavo kolektyviai. Nuo XVI a. pradžios didžiojo kunigaikščio, vėliau ir kitų feodalų valdose natūrinė duoklė imta keisti pinigine. Smulkiąją duoklę sudarė verpalai, maišai, naminiai paukščiai, kiaušiniai, apyniai. Ši ir duoklė linais, sėmenimis, grūdais, ypač avižomis, šiaudų kūliais kai kur išliko iki baudžiavos panaikinimo. Lažo neinantys ir duoklę mokantys valstiečiai buvo vadinami duoklininkais.

Šaltiniai

1. . Duoklė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
2. Leonas Mulevičius. Duoklė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 212 psl.

Vikižodynas