Devletas I Girėjus

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos . Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje .

Manoma, kad šis straipsnis turi esminių trūkumų, dėl kurių jį reikia perrašyti. Straipsnio turinys, struktūra, stilius ar kitos savybės yra tokios, kad, norint pritaikyti enciklopedijai, jį reikia iš esmės perrašyti. Priežastis atskirai nesukonkretinta, bet jei ji neakivaizdi, tai gali būti nurodyta istorijoje ar aptarime. Jei galite parašyti šį straipsnį iš naujo, tegul ir kelis kartus mažesnį, taip ir padarykite!

Devletas (Daulėjas) I Girėjus
Chanas Taht Alganas (sosto užkariautojas)
Devletas Girėjus 1551 m. (kairėje prie sultono rankos), „Suleimano knyga“ (Süleymanname)
Girėjai
Gimė	1512 m.
Mirė	1577 m. birželio 25 d. (~65 metai) Bachčisarajus
Palaidotas (-a)	Bachčisarajus
Tėvas	Mubarakas Girėjus
Vaikai	Mechmedas II Girėjus, Islamas II Girėjus, Hazis II Girėjus, Fetichas I Girėjus, Selametas I Girėjus, Mechmedas III Girėjus, Mubarakas, Adilis, Alpas, Sahinas, Achmedas ir Hadžis.
Krymo chanato chanas
Valdė	1551 m. – 1577 m. (~26 metai)
Pirmtakas	Sahibas Girėjus
Įpėdinis	Mechmedas II Girėjus
Vikiteka	Devletas I Girėjus

Devletas (Daulėjas) I Girėjus (taip pat Devlet I Giray, Taht Alğan Devlet Geray; 1512 m. – 1577 m. birželio 25 d.) – Krymo chanas 1551–1577 m. Jo ilgas ir turiningas valdymas patyrė daug reikšmingų istorinių įvykių: 1552 m. Kazanė atiteko Rusijai, 1556 m. Astrachanės chanatas atiteko Rusijai, 1571 m. Maskva sudeginta Krymo totorių pastangomis, 1572 m. Krymo chanatas pralaimėjo prie Maskvos, taip pat Devleto valdymo laikmečiu Krymas patyrė nemažai kazokų antpuolių.

Ankstyvieji metai ir sosto užėmimas

Devletas buvo Mubarako sūnus ir Menglio Girėjaus anūkas. Po Menglio mirties 1515 m., Krymo sostą užėmė Mubarako broliai ir jų sūnūs. Mubarakas tarnavo sultonui Selimui I Rūsčiajam ir žuvo kovodamas Egipte 1516–1517 m. 1530 metais Devletas tapo kalga savo dėdei Sadetui Girėjui (1524–1532). Kai 1532 m. Sadetas atsisakė sosto, Devletas buvo įkalintas. Po kelerių metų išlaisvintas, Devletas sekė paskui savo dėdę į Stambulą. Turkijos tarnyboje esantys Girėjai turėjo potencialą tapti Krymo chanais. 1551 metais Sahibas Girėjus atsisakė turkų sultono įsakymo kariauti Persijoje. Devletas buvo išsiųstas vietoj jo. Krymo kariuomenė atiteko Devletui, o Sahibas buvo sučiuptas ir nužudytas. Devleto įsakymu taip pat buvo nužudyti Sahibo vaikai bei anūkai.

Valdymas

1551 m. Osmanų sultonas Suleimanas Didysis paskyrė Devletą Girėjų naujuoju Krymo chanu. Buvusį chaną Sahibą Girėjų nušalino nuo valdžios ir nužudė jo prosenelis Buliukas Girėjus, kuris veikė naujojo chano Devleto įsakymu. Kartu su kitais sūnumis žuvo ir sultono kalga Eminas Girėjus (1537-1551), vyriausias Sahibo ir įpėdinis. Atsilygindamas, Devletas Girėjus ar tais pačiais 1551 metais paskyrė Buliuką Girėjų savo kalga, tačiau netrukus pats asmeniškai jį nužudė. Dabar chanas Devletas naujuoju kalga paskyrė savo vyriausią sūnų Achmedą Girėjų. 1555 m., po Achmedo mirties, kitas Devleto sūnus - Mehmedas Girėjus - užėmė kalgos pareigas.

Tapęs chanu, Devletas Girėjus sugebėjo sutramdyti ir suvienyti visus Krymo bėjų klanus, jo valdymo metais Krymo chanato netrikdė vidiniai neramumai.

Kazanės netektis

Iš Krymo Girėjų dinastijos kilę Kazanės valdovai Sahibas, Safa ir Otemišas buvo nusiteikę prieš Rusijos carystę ir siekė išlaikyti Kazanės nepriklausomybę. Rusijos caras Ivanas Rūstusis 1547 m. pradėjo kampaniją, kurios tikslas buvo pajungti Kazanę Rusijos įtakai. 1551 metais Rusijos pastangomis Kazanės soste Girėjus pakeitė prorusiški Šachgaliai. 1552 m. kazaniečiai nušalino Šachgalius nuo valdymo. Ivanas Rūstusis sužinojęs, jog prorusiškas Šachghalis buvo išvytas iš Kazanės, suruošė didelę kampaniją prieš Kazanės chanatą. Devletas pasinaudojo tuo, jog Rusijos kariuomenė buvo išvykusi į žygį, ir nusprendė pulti Maskvą,- tai būtų suteikę jam lengvą pergalę ir kartu apsaugotų Kazanę. Artėdamas prie Riazanės Devletas sužinojo, kad Ivanas jo laukia Kolomnoje. Devletas planavo trauktis, tačiau jo vyrai nenorėjo grįžti namo be grobio. Birželio 21 d. Devleto pulkai apgulė Tulą, tačiau dvi dienas kovojusi rusų kariuomenė ir išvijo krymiečius, užgrobdami jų vežimus su manta bei visą artileriją. Tų pačių 1552 metų spalį Rusija užkariavo Kazanės chanatą.

Astrachanės netektis

Jamgurčis, Astrachanės chanas, po Kazanės žlugimo atsiskyrė nuo Rusijos ir prisijungė prie Krymo chanato. Devletas nusiuntė į Astrachanės paramai 13 pabūklų, tačiau nė vieno kario.

Tuo tarpu stepėse bėjus Ismailas konfliktavo su savo vyresniuoju broliu Jusufu, nelaimingosios Kazanės valdovės Sojembikės tėvu. Bėjus Ismailas prašė turkų paramos. Sultonas paskyrė stepių tautų reikalus Krymo chanatui. Tačiau Devletas atsisakė siųsti paramą Ismailui, ir šis kreipėsi į Maskvą.

Ismailas pasiūlė Rusijai bendrą puolimą prieš Astrachanę, kad į sostą pasodintų savo globotinį Dervišą Alį. 1554 m. pavasarį caras Ivanas pasiuntė žemyn Volga 33 tūkst. karių. Ismailo raiteliai turėjo susitikti su rusų laivais prie Volgos upės deltos, bet raiteliai nepasirodė, nes Ismailas vis dar stepėse kovojo su savo broliu Jusufu. Rusai Astrachanę paėmė be jo. Rusai išvijo Jamgurčį ir jo vietoje Astrachanei valdyti paskyrė Dervišą-Alį.

Ismailas nužudė Jusufą ir tapo Nogajų valdovu. Kazi-Mirza suvienijo tuos, kuriems nepatiko prorusiškoji brolžudystės valdžia, nuvedė juos į Kubanę ir įkūrė Mažąją Nogajų ordą, kuri buvo glaudžiai susijusi su Krymu.

Dervišas-Ali netrukus pakeitė aljansą: nepakluso Rusijos įtakai ir taip pat susivienijo su Krymu. Krymo chanatas į Astrachanę paramai atsiuntė keletą pabūklų, patarėjų, 300 janisarų (profesionalių karių) ir 700 Krymo gyventojų.

1556 m. rusų būriai vėl puolė Astrachanės chanatą. Naujojo vaivados N. Čeremisinovo kariai atsikariavo Astrachanę, tačiau šįkart Rusija aneksavo chanato žemes.

Kiti karai prieš Rusiją

XVI a. viduryje Rusija buvo įstraukusi į konfliktus Šiaurės Kaukaze, . 1555 m. pavasarį Devletas vedė savo pulkus į Šiaurės Kaukazą, siekdamas savo įtakai palenkti čerkesų gentis, pasidavusias Rusijai. Sužinojęs apie tai, Ivanas išsiuntė į pietus Perekopo kryptimi 13 tūkst. karių, kuriems vadovavo Šeremetjevas ir Saltykovas. Pakeliui juos pasiekė žinia, jog Devletas eina į šiaurę ir ketina pulti Riazanę. Ivanas sustiprino Okos kranto apgulos liniją, Devletas traukėsi ir netoli Sudbiščio, 150 km į pietus nuo Tulos, atsitrenkė į Šeremetjevo pulką. Šeremetjevas užėmė krymiečių vežimus su atsargomis. Devletas puolė, tačiau patyrė didelių nuostolių, žuvo jo sūnūs kalga Achmedas ir Hadžis. Kitas sūnus Mechmedas judėjo į šiaurę, nugalėjo Šeremetevo pulką ir krymiečiai grįžo namo.

1556 m. pavasarį Devletas trečią kartą patyrė nesėkmę per Maskvos apgultį.

1558 m. sausį Devletas išsiuntė 100 tūkst. karių, vadovaujamų savo vyriausiojo sūnaus kalgos Mechmedo Girėjaus pulti Tulą, Riazanę ir Kašyrą. Sužinoję apie rusų pulkų susikaupimą prie Okos, jie pasuko atgal. Rusai juos persekiojo iki pat Oskolės upės, bet negalėjo pasivyti.

1562 m. gegužės–birželio mėn. Devletas išsiuntė 15 tūkst. karių pulti Mcenską, Odojevą, Novosilį, Bolchovą Černy ir Beliovą.

1563 m. pavasarį Devleto sūnūs Mechmedas ir Adilis užpuolė Dedilovą, Pronską ir Riazanę.

1564 m. spalį Devletas ir du jo sūnūs šešias dienas veržėsi į Riazanę.

1565 m. rudenį Devletas ir nedidelė armija užpuolė Bolchovą, bet buvo išvarytas.

Po 1569 m. turkų suorganizuotos Astrachanės kampanijos, 1570 m. pavasarį Devleto sūnūs Mechmedas ir Adilis Gerėjai nusiaubė Riazanės ir Kaširo apylinkes.

Tam tikru metu, atsižvelgdamas į savo nesėkmes, Devletas bandė sudaryti taiką su Maskva, bet bėjai neparėmė šio chano sumanymo.

Karai prieš kazokus

XVI a. viduryje Dmitrijus Višneveckis pavertė Zaporožės kazokus rimta kovine jėga. 1556 m. Devletas vedė savo kariuomenę link Čerkesijos, bet turėjo apsukti pulkus ir grįžti, nes sužinojo, jog prorusiški kazokai leidžiasi Dniepro ir Dono upėmis link Krymo chanato. Kazokai nusiaubė Islijam-Kermaną (dab. Kachovka), po to pabūklus gabeno atgal į Chortičę. Kazokai puolė Ak-Chumą (dab. Ochakovas) ir Kerčę, tačiau priartėjus Devleto kariuomenei, kazokai spruko.

1557 m. pavasarį Devletas apgulė Chortičę, kurioje įsikūrė Višneveckis su Zaporožės kazokais. Po 24 dienų Devleto pulkai buvo nualinti ir priversti trauktis.

1558 m. Višneveckis, Zaporožės kazokai ir 5000 rusų kareivių išvyko laivais į Dono žemupį, įsiveržė giliai į Krymo chanato teritorijas, apgulė Azaką (Azovą) ir sumušė Krymo pajėgas. Tuo pat metu 8 tūkst. rusų, vadovaujami Adaševo, nusileido Dniepru ir užpuolė vakarinę Krymo pakrantę, apiplėšė kaimus ir išlaisvino daug belaisvių, kilusių iš Rusijos ir Lietuvos. Kazokų sugauti turkai buvo paleisti, nes tai nebuvo karas prieš Osmanų sultoną.

Čerkesai įsiveržė į Krymą per Kerčės sąsiaurį, bet Devletas juos nugalėjo ir suėmė jų vadus. Maždaug tuo metu bėjus Ismailas kelis kartus bandė prasiveržti pro Perekopą. Daugelis nogajiečių pabėgo į Krymą arba prisijungė prie bėjaus Ismailo. 1557 m. buvo sausra, kuri lėmė badą ir maro plitimą. Įtampa regione atlėgo, kai Višneveckis nutraukė bendradarbiavimą su Ivanu ir Ivanas sutelkė savo karines pajėgas Livonijos karui (1558–1563).

Osmanų turkų pralaimėjimas Astrachanėje

Dar nuo 1563 m. turkai kurė grandiozinius planus atgauti Astrachanę iš netikinčiųjų rankų, atnaujinti prekybos ir piligrimų kelią į šiaurę nuo Kaspijos ir iškasti kanalą iš Dono į Volgą, kad iš Juodosios jūros laivai keliautų į Kaspijos jūrą ir atakuotų Persiją. Devletui netiko planas, pagal kurį Krymo chanatas taptų apsuptas Turkijos ir darė viską, kad atgrasytų sultoną. Yra rašytinių liudijimų, jog Devletas priešinosi šiai kampanijai, net kai pats joje dalyvavo.

1569 m. gegužės 31 d. Kasimas Paša su 15 tūkst. janisarų (profesionalių karių), keletu tūkstančių kitų turkų ir 30 tūkst. darbininkų išvyko į Astrachanę kasti kanalo. Prie jo prisijungė 40 ar 50 tūkstančių Devleto vyrų. Jie pakilo Dono upe iki vietos, kur Donas ir Volga yra arčiausiai, ir pradėjo kasti. Netrukus tapo akivaizdu, kad kanalas yra neįmanomas ir nėra jokio būdo pernešti laivus ir artileriją per stepę. Artilerija buvo išsiųsta atgal žemyn upe. Kasimas planavo išvykti, bet sužinojo, jog galima gauti laivus Volgoje, todėl perėjo stepę ir nusileido į Astrachanę. Miestas buvo lengvai paimtas, tačiau nebuvo įmanoma užimti fortą neturint patrankos. Buvo tikimasi sulaukti papildomų atsargų ir ginkluotės pavasarį, tačiau Kasimo kariai turėjo atsargų tik 40-čiai dienų, kariai sukilo sužinoję planus žiemoti palapinėse stepėje. Rugsėjo 26 d. Kasimas nutraukė Astrachanės apgultį ir patraukė į vakarus. Kasimo pulką persekiojo čerkesai ir į pietus pasiųsta rusų kariuomenė. Raitiesiems krymiečiams ir nogajiečiams sekėsi gana gerai, bet bevandenėje stepėje kareiviai labai nukentėjo. Didelė dalis laivyno buvo sugriauta audros Azove. Žr. Rusijos–Turkijos karas (1568–1570).

Maskvos gaisras 1571 m.

Atsižvelgiant į ankstesnes nesėkmes palei Oką, 1571 m. pavasarį Devletas nuvedė 40 tūkst. vyrų į šiaurę, siekdamas užpulti Kozelską ir Bolchovą į pietus nuo vakarinės Okos kranto linijos. Artėdamas prie Maskvos jis sutiko šešis rusus bojarus, kurie bėgo nuo Ivano Rūsčiojo vis didėjančios beprotybės. Bojarai pažadėjo parodyti Krymo totoriams rusų kariuomenės nesaugomą vietą palei Oką. Bojarai pranešė, kad didžioji dalis rusų kariuomenės buvo išvykusi į Livoniją, o šalis nusilpusi dėl derliaus netekimo ir maro. Pasinaudojęs bojarų informacija Devletas su kariuomene kirto Oką, Ivanas pabėgo į Rostovą. Gegužės 24 d. Devletas buvo netoli Maskvos ir vadovavo reidams. Maskva užsiliepsnojo, pūtė stiprus vėjas ir po kelių valandų medinis miestas pavirto pelenais, išliko tik Kremliaus sienos. Nuo gaisro pabėgę žmonės buvo totorių suimti. Devletas grįžo į Krymą, pakeliui paimdamas daugiau belaisvių. Yra spėjama, kad šio įvykio metu žuvo dešimtys tūkstančių rusų ir apie 150 tūkstančių pavergta.

Molodino mūšis 1572 m.

Po Maskvos nusiaubimo buvo galima pasinaudoti šia Krymo chanato pergale diplomatinėse derybose su Rusija, tačiau Devletas nusprendė sutriuškinti rusus iki galo. Rugpjūčio 5 d. prie Okos upės Devletas sukaupė iš viso 120 tūkstančių karių – 80 tūkstančių krymiečių ir nogajiečių, 33 tūkstančius turkų ir 7 tūkst. janisarų (profesionalūs kariai). Nogajų būrys perplaukė upę, likusi kariuomenė sekė iš paskos. Ivanas pabėgo link Novgorodo, o Rusijos kariuomenė Okoje ėjo paskui Devletą, blokuodami jo atsitraukimą. Devletas liepė savo vyrams nekreipti į užnugaryje sukauptus rusų būrius dėmesio, o susikoncentruoti į Ivano sugavimą. Devleto sūnūs Mechmedas ir Adilis nepakluso, puolė rusus ir buvo nugalėti. Devletas pasiuntė 10 tūkst. nogajų karių prieš rusus, bet jie pateko į artilerijos apšaudymą. Devletas nutraukė Ivano persekiojimą ir pasuko savo didelę kariuomenę, siekdamas blokuoti besiveržiančius į priekį rusus. Rusai susiskirstė į grupes ir kiekvieną grupę apsupo "guliaj-gorodais" (mobilus medinis įtvirtinimas, kurį XVI–XVII a. naudojo Rusijos kariuomenė). Pirmasis mūšis baigėsi lygiomis, tačiau rusai suėmė nogajų vadą Dėvė-Bėjų. Devletas planavo apsupti gulaj-gorodus ir juos išbadinti, tačiau vado netekė nogajiečiai pareikalavo nedelstinų veiksmų. Devletas turėjo sutikti. Lemiamas mūšis įvyko rugpjūčio 11 d. Kai Devleto kavalerija užpuolė guliaj-gorodus, rusų sienos buvo nugriautos, o už jų pasirodė artilerija ir muškietininkai. Totoriai traukėsi, bet juos pagavo užnugaryje susitelkę rusų būriai. Nuostoliai buvo didesni nei praėjusią dieną, Devletas neteko sūnaus ir anūko. Tuo pat metu totoriai perėmė pasiuntinį su žinia nuo Ivano, kur buvo pranešama, jog jis atvyksta su didelėmis pajėgomis. Žinia buvo apgaulė, Devletas patikėjo informacijai ir skubotai atsitraukė, praradęs didelę dalį savo armijos. Spėjama, kad po mūšio išliko gyvi nuo 5 iki 20 tūkst. Devleto žmonių.

Mirtis

Vėlesniais metais Devleto sūnūs ir įvairūs Krymo bei Nogajų mirzai rengė nedidelius užpuolius link Maskvos. Devletui senstant, pradėjo tarpusavyje konfliktuoti jo sūnūs Mechmedas ir Adilis. Devletas mirė nuo maro 1577 m. birželio 29 d. ir buvo palaidotas Bachčisarajuje. Po jo Krymo chanato sostą perėmė vyriausias sūnus Mechmedas II Girėjus (1577–1584).

Šeima

Devleto žmonos buvo:

• Aiša-Fatima Sultan (Aišė) - čerkesų sultono Tarzatiko duktė, istorijoje tapo žinoma kaip viena iš trijų moterų, turėjusių įtaką Krymo chanato politikoje.
• Chansuretė (Chan-Sugra) Chatun, čerkesų chano Kambulato duktė, murzos Alkličo sesuo;
• Chanbikė Chatun;
• Farchan (Ferchan) Chatun;
• Džamali (Džamal-Bek Tiunelbi) Chatun;
• Širvan Sultan.

Devletas turėjo 12 ar daugiau sūnų, iš kurių yra žinomi:

1. Chaspudanas (Chasbuladas) - apie jį išliko mažai informacijos, manoma, kad žuvo 1572 m. Molodino mūšyje;
2. Achmedas - nužudytas rusų prie Sudbiščio 1555 m.;
3. Hadžis - nužudytas rusų prie Sudbiščio 1555 m.;
4. Šerdanas (Šardanas) - manoma, kad žuvo 1572 m. Molodino mūšyje;
5. - Krymo chanas 1577–1584 m., kovojo Persijoje turkų pusėje, nušalintas nuo sosto turkų, nužudytas brolio Alpo;
6. Islamas (Isliamas) II Girėjus - Krymo chanas 1584–1588 m., paskirtas į sostą turkų, nesėkmingas, natūrali mirtis 1588 m.;
7. Hazis II Girėjus - Krymo chanas 1588–1607 m., kovojo turkų pusėje vakaruose, jo 2 sūnūs buvo chanai;
8. Fetichas I Girėjus - Krymo chanas 1596-1597 m., turkų laikinai paskirtas į sostą, jo anūkas tapo chanu;
9. Selametas I Girėjus - Krymo chanas 1608–1610 m., pabėgo į Turkiją, chanu tapo turkų paskyrimu, jo 3 sūnūs tapo chanais;
10. Mechmedas (Muhamedas) III Girėjus - Krymo chanas 1610 m., ir 1623–1627 m.;
11. Mubarakas (Šakaj Mubarekas) - šachinas, pabėgo nuo Hazi II, mirė Čerkesijoje 1593 m., jo sūnus tapo chanu;
12. Adilis - nužudytas persų 1579 m.;
13. Alpas - pasižymėjo kaip geras karys, konfliktuojantis, beveik tapo chanu 1583 ir 1588 m., mirė po 1598 m.

Iš Devleto daugelio dukterų žinomos tik kelios:

1. Kutlu Sultan - Hadžio Širin-Bėjaus (Devleto anūko) žmona;
2. Ulug Sultan - Isajano Mangit-Bėjaus žmona;
3. dukra N - Arslanajo Širin-Bėjaus žmona.

Žymesni Develeto anūkai: Sadetas II Girėjus (Krymo chanas 1584) - Mechmedo II sūnus. Kanibekas Girėjus (Krymo chanas 1610–1623, 1624 ir 1627–1635) - Mubarako sūnus.

Šaltiniai

1. TDV İslâm Ansiklopedisi, aut. Halil Inalcik, "DEVLET GİRAY (ö. 985/1577) Kırım hanı (1551-1577)" url=https://islamansiklopedisi.org.tr/devlet-giray
2. Henry Hoyle Howorth, History of the Mongols, 1880, Part 2, pp. 488–512. Puslapyje 489 aprašoma Achmed-Hadži-Mechmedo istorija apie stepių mūšį su „garsiuoju Šermetu Oglu“ (Šeremetjevu), įvykusį apie 1551 m.
3. Олекса Гайворонский, «Повелители двух материков»

Nuorodos

• Visuotinė lietuvių enciklopedija: Girėjai;
• TDV islamo enciklopedija: Devlet Giray;
• Олекса Гайворонский, «Повелители двух материков» 2023-01-23 iš Wayback Machine projekto.
• Internetinė enciklopedija, Ukrainos Istorijos Institutas, Ukrainos Nacionalinė Mokslų Akademija Девлет-Гірей I, авт. Черкас Борис Володимирович.

Literatūra

• Henry Hoyle Howorth, History of the Mongols, 1880, Part 2, p. 488–512.
• Олекса Гайворонский, «Повелители двух материков», Крымские ханы первой половины XVII столетия в борьбе за самостоятельность и единовластие; Киев-Бахчисарай, второе издание, 2010, , Tом I стр.: 249–298. Tом II стр.: 276.
• Natalia Królikowska-Jedlińska (Author), Law and Division of Power in the Crimean Khanate (1532-1774) (Ottoman Empire and Its Heritage, 65) English and Ottoman Turkish Bilingual Edition, 2018, .
• Remmâl Hoca, Târîh-i Sâhib Giray Han (nşr. Özalp Gökbilgin), Ankara 1973, p. 120, 134-136, 142-143, 145-146.
• Feridun Bey, Münşeât , Istanbul 1265, II, 541, 558-559.
• Abdülgaffar Kırîmî, Umdetü't-tevârîh (nşr. Necib Âsım), Istanbul 1343, p. 110-111.
• Sayyid Mehmed Rızâ, es-Seb'u's-seyyâr fî ahbari mülûki Tatar (nşr. Mirza A. Kâzım Bey), Kazan 1248/1832, p. 93-101.
• В. Вельяминов Зернов – Хусейн Фейжан, Болган Ярлыглар и строки о родине крымской и других сторонах, СПб. 1281/1864, с. 558 и др.
• Halim Giray, Gülbün-i Hanan , Istanbul 1287, p. 18-21.
• Ahmed Refik, “Bahr-i Caspian-Black Sea Canal and Dragon Campaign”, TOEM, VIII/43 (1333), p. 1-14.
• Halil İnalcık, “The Origin of the Ottoman-Russian Rivalry and the Don-Volga Canal Initiative (1569)”, TTK Belleten, XII/46 (1948), p. 361-368, 376-391.