Delvinė

Delvinė – miestas pietinėje Albanijos dalyje, netoli Graikijos sienos; apygardos centras ir Vlioros srities vienas iš svarbiausių miestų. Daugumą gyventojų sudaro albanai, daugiausia musulmonai sunitai; egzistuoja nedidelės graikų ir arumunų bendruomenės.

Delvinė alb. Delvinë
Miesto panorama
Delvinė 39°57′20″ š. pl. 20°06′0″ r. ilg. / 39.95556°š. pl. 20.10000°r. ilg. / 39.95556; 20.10000 (Delvinė)
Laiko juosta: () ------ vasaros: ()
Valstybė	Albanija
Apskritis	Vliorės apskritis
Apygarda	Delvinės apygarda
Gyventojų (2011)	7 598
Vikiteka	Delvinė
Kirčiavimas	Delvìnė

Miestas išsidėstęs kalnuotoje vietovėje, apie 200 m virš jūros lygio, apie 16 km į šiaurės rytus nuo Sarandos, prie svarbaus kelio, vedančio į kaimyninę Graikiją.

Istorija

Delvinės mečetė

Pirmųjų gyventojų gyvenvietės liekanos datuojamos nuo akmens amžiaus eros laikotarpio. Šioje vietovėje taip pat gausiai randama ir kitų priešistorės – žalvario ir geležies amžiaus – gyvenviečių liekanų. Antikiniais laikais šioje vietoje apsigyveno ilyrų gentys, vėliau atsikėlė dabartinių graikų protėvių gentys. Nuo pat ankstyvosios antikos laikų, vietovė buvo smarkiai veikiama graikų kultūros, dauguma gyventojų buvo asimiliuoti graikų. Miesto apylinkės, ilgą laiką priklausė senovės antikinėms valstybėms: Makedonijai, Romos imperijai, Bizantijai.

Nuo VI a. pabaigos į Balkanų regioną ėmus skverbtis slavams, palaipsniui ši vietovė buvo apgyvendinta slavų genčių – dabartinių makedonų ir bulgarų protėvių, tačiau nepaisant to, dauguma slavakalbių persikėlėlių buvo asimiliuoti vietos graikų. Miesto apylinkės išliko daugiatautės: kompaktiškai gyveno, graikai, slavai ir tuomet pakankamai gausi rumunams artima arumunų tauta.

Viduriniaisiais amžiais miestas taip pat priklausė Bulgarijos ir Serbijos karalystėms, , Venecijai, kol XIV a. atiteko Osmanų imperijai. Valdant turkams miestas tapo klestinčiu nedideliu miesteliu, pradėjo plisti islamas: 1670 m. miesto apraše minima, miesto gyventojų daugumą esant musulmonais, tik apylinkėse dar egzistuojančias krikščionių bendruomenes. Valdant osmanams, miestas tapo delvinos sandžako centru.

1912 m., Albanijai paskelbus nepriklausomybę, šis miestas atiteko pastarajai valstybei. Tačiau dėl gausios graikų bendruomenės, istorinio sąryšio su Graikija, miesto priklausomybė buvo ilgai ginčijama Graikijos Respublikos, siekiant šį miestą ir likusią pietų Albanijos teritoriją prisijungti prie savo teritorijos. Galiausiai, 1914 m. Korfu sutartimi buvo nuspręsta šį miestą, kaip ir likusią teritoriją, palikti Albanijos valdžioje, įpareigojant Albanijos vyriausybę pietų Albanijai (Šiaurės Epyrui) suteikti plačią autonomiją, kuri taip ir nebuvo suteikta.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, 1939 m., miestas buvo užimtas Italijos kariuomenės. Prasidėjus II pasauliniam karui, 1940 m., Italijos – Graikijos karo metu, miestas buvo užimtas Graikijos kariuomenės, kurią 1941 m. su Vokietijos kariuomenės pagalba išstūmė ir miestą okupavo Italijos kariuomenė. 1943 m. miestas buvo okupuotas hitlerinės Vokietijos, kol, galiausiai, 1944 m. buvo išvaduotas Albanijos komunistų partizanų. Po karo, dėl emigracijos į Izraelį ir kitas šalis, nustojo egzistuoti ilgą laiką šiame mieste egzistavusi Ispanijos žydų (sefardų) bendruomenė.

1990 m., šaliai pasukus rinkos ekonomikos keliu ir to išdavoje pablogėjus ekonominei situacijai, miestas nukentėjo nuo milžiniškos ekonominės krizės. 1997 m., žlugus šalies finansinei sistemai, mieste kilo neramumų, smarkių susirėmimų su policija.

Architektūra ir archeologija

Dėl menko miesto ekonominio ir socialinio vaidmens istorijos bėgyje, miesto architektūra yra skurdi ir neįvairi. Yra išlikusių pilies liekanų, Osmanų imperijos laikų statinių, mečečių, ortodoksų bažnyčia. Komunizmo laikais pastatyta daugiaaukščių gyvenamųjų namų, pramonės įmonių.

Sportas

• KS Delvina (futbolas)

Šaltiniai

• Evliya Çelebi’s Book of Travels. Evliya Çelebi in Albania and Adjacent Regions (Kosovo, Montenegro. The Relevant Sections of the Seyahatname, hrsg. u. übersetzt von: Robert Dankoff. (Kritische Edition in englischer Sprache) Leiden & Boston 2000
• Rae Dalven: The Jews of Ioannina. Philadelphia 1990.