Danijos socialdemokratų partija

Danijos socialdemokratų partija, SFD (Socialdemokratisk Forbund Danmark, socialdemokraterne) – Danijos politinė partija.

Pradžia

Įkurta 1871 kaip Internacionalo sekcija. Jos pirmininko Luiso Pio (1841–1894) parašytoje programoje pakartoti svarbiausi SPD teiginiai.

Netrukus SFD tapo parlamentine partija, o XX a. pradžioje dar labiau išplėtė savo įtaką, pradėjusi aktyviai bendradarbiauti su Centrine (LO).

Ideologija

1913 buvo sukurta nauja „Principų programa“, kurioje pabrėžtas asmeninės gamybos priemonių nuosavybės likvidavimas.

1961 priimta antroji programa „Kelias pirmyn“, kurioje pasisakoma už socialinę rinką, gerovės valstybę, visuotinį užimtumą, ekonominę demokratiją, visuomeninę žemės nuosavybę gyvenamajai statybai.

1977 priimtas naujas programinis dokumentas „Solidarumas, lygybė ir gyvenimo kokybė“, kuriame konstatuojama sistemos krizė ir siūlomas valstybės, kaip socialinių reformų įgyvendinimo įrankio modelis, išplėtota ekonominės demokratijos sąvoka, pabrėžiama moterų ir vyrų lygybė. 1985 priimta ekonominė programa „Danija visai liaudžiai“ buvo didelių kompromisų kratinys, sutikęs su P. Šliuterio konservatorių vyriausybės užimtumo sumažinimu, darbo savaitės sutrumpinimu iki 35 val. , su kainų ir atlyginimo paritetu. Šių ydų pasistengta išvengti 1990 programoje „Kursas į 90-uosius“.

Valdžioje

1913 kartu su Radikaliąja partija gavo daugumą parlamente, bet atsisakė sudaryti vyriausybę. 1916 SFD lyderis Torvaldas Stauningas tapo ministru. 1918 partija pasiekė 8 val. darbo dienos. 1924 T. Stauningas sudarė pirmąją socialdemokratinę vyriausybę ir nuo tada SFD nuolat dalyvauja valdančiose koalicijose arba sudaro vyriausybes.

SFD sudarė 1924–1942 (išskyrus 1926–1929) T. Stauningo, o išvadavus Daniją iš hitlerininkų okupacijos 1945 m. V. Bulio koalicinę vyriausybę, 1971–1975 , 1975–1979 Ankerio Jorgenseno vyriausybes. Geriausias rinkimų rezultatas - 1935-46,1 %, blogiausias 1973-25,6 % rinkėjų balsų.

1981 parlamente turėjo 59, 1984-56, 1987-54, 1988-55 vietas.

1972–1973 ir 1975–1982 SFD lyderis A. Jorgensenas vadovavo koalicinėms vyriausybėms, tačiau jam teko taikyti griežtos ekonomijos principus, užšaldyti darbo užmokestį, sumažinti socialines programas, o tai išprovokavo streikus ir santykių su LO atšalimą.

1973, po referendumo dėl stojimo į Bendrąją rinką, iš SFD išėjo E. Jakobseno vadovaujama grupė, įkūrusi Centro demokratų partiją. Be to, dalį rinkėjų perėmė ir dešinioji Progreso partija.

1990 rinkimuose Danijos socialdemokratai gavo daugiausia balsų ir suformavo Poulo Nyrupo Rasmusseno koalicinę vyriausybę, kurioje turėjo 15 vietų iš 20. Su nedideliais pakeitimais ši vyriausybė tęsė darbą ir po 1994 rinkimų, nors SFD ir neteko kelių vietų parlamente.

2001 rinkimus laimėjo , SFD gavo 52 iš 179 vietų parlamente. 2005 vietų parlamente sumažėjo iki 47. Neeilinis suvažiavimas, įvykęs 2005 m. kovo 12 d., iš esmės pakeitė partijos vadovybę – Vykdomojo komiteto daugumą sudarė jauni socialdemokratai, partijos pirmininke išrinkta 39 metų Helle Thorning-Schmidt.

Struktūra

Organizuota teritoriniu principu. Suvažiavimai – kas 4 m. Kasmet vyksta partinės konferencijos. Suvažiavimas renka 67 narių Valdybą, kurios dalį sudaro kooptuoti profsąjungų, jaunimo organizacijos, spaudos organų atstovai, ir Vykdomąjį komitetą. SFD leidžia dienraštį „Aktuelt“ ir teorinį žurnalą „Naujoji politika“. Glaudžiai bendradarbiauja su profsąjungomis.

1930 m. partijoje buvo 200 000 narių, 2005 m. yra apie 120 000 narių. SFD Socialistų Internacionalo narė nuo 1951.

Pirmininkai:

• 1871 L. Pio
• 1877 Ch. Hordumas
• 1878 A. C. Mejeris
• 1880 Ch. Hordumas
• 1882 P. Knudsenas
• 1910 T. Stauningas
• 1939 Hansas Hedtoftas
• 1941 Alsingas Andersenas
• 1945 H. Hedtoftas
• 1955 H. C. Hansenas
• 1960 Vigo Kampmanas
• 1962 Jensas Otto Kragas
• 1973 A. Jorgensenas (1980–1989 vienas iš SI vicepirmininkų)
• 1987 Svenas Aukenas (1989 vienas iš SI vicepirmininkų)
• 1992 Poulas Nyrupas Rasmusenas
• 2002
• 2005 Helle Thorning-Schmidt.

Nuorodos

• Socialdemokraterne