Dainų šventė

Baltijos šalių dainų šventės
Nematerialusis pasaulio paveldas
Lietuvos dainų šventė 2014 m.
Vieta	Lietuva,  Latvija,  Estija
Regionas**	ENA
Įrašas	2003/2008
Nuorodos
	Nuoroda
Vikiteka:	Baltijos šalių dainų ir šokių šventėsVikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Baltijos šalių dainų ir šokių šventės (est. Laulupidu, latv. Dziesmu svētki, liet. Dainų šventės) – tradicinis tautinio meno (pagr. dainų ir šokių) festivalis, organizuojamas Baltijos šalyse.

Nors istoriškai dainų šventės buvo reiškinys paplitęs didelėje Europos dalyje, šiuo metu yra išlikęs tik Baltijos šalyse. 2003 m. lapkričio 7 d. UNESCO pripažino Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją ir simboliką Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru.

Kilmė

Dainų ir šokių šventės tradicijos ištakos – XIX a. vidurio Vakarų Europoje. Pirmoji dainų šventė (vok. Sängerfest) surengta 1843 m. birželio 25 d. Šveicarijoje, Ciuricho miesto aikštėje. Joje dalyvavo 80 chorų, 2100 dainininkų. Tai buvo pirmasis renginys, davęs pradžią masiškam mėgėjų chorų, muzikinių kolektyvų pasireiškimui. 1845 m. tokia pat šventė surengta Vokietijoje, Viurcburge.

Vokiečių dainų šventės pasižymėjo monumentalumu, didingumu, vykdavo ant didžiulių bažnyčių laiptų, aikštėse, vėliau – stadionuose. Pati didžiausia pasaulyje dainų šventė įvyko 1928 m. Austrijoje, Franco Šuberto 100-ųjų mirties metinių proga, kai į Vieną suvažiavo 200 tūkst. vokiečių chorų dainininkų iš įvairių pasaulio valstybių.

Ilgainiui dainų švenčių tradicija Vakarų Europoje išblėso.

Tradicija Baltijos šalyse

1896 m. dainų šventė Taline

Devintoji dainų šventė Rygoje 1938 m.

Į Baltijos šalis dainų švenčių tradicija atėjo per Baltijos vokiečius, – pirmiausia į Estiją (1869 m., Tartu), Latviją (1873 m., Ryga), Mažąją Lietuvą. Masiniai tautų susibūrimai per dainų ir šokių šventės renginius Baltijos šalyse ne tik leido demonstruoti tautinę kultūrą, bet skatino tautų bendrumo ir vienybės jausmą, kūrė prielaidas ateityje tautoms atsiskirti nuo Rusijos imperijos ir sukurti savarankiškas valstybes.

Į Lietuvą tradicija atėjo vėliausiai, jau tarpukario nepriklausomybės laikotarpiu. Tik 1924 m. Kaune suorganizuota pirmoji dainų šventė. Tai lėmė, jog Lietuvoje (skirtingai nei Latvijoje ar Estijoje) gyveno labai nedaug vokiečių. Be to, Lietuvoje 50-čia metų ilgiau nei Estijoje ir Latvijoje tęsėsi baudžiava, panaikinta tik 1861 m. Po Lietuvoje ir Lenkijoje įvykusio 1863 m. sukilimo carinės Rusijos valdžia ėmėsi ypač žiaurių represijų: Lietuvoje uždrausta nacionalinė spauda lotynų rašmenimis, uždarytos visos katalikų parapijų mokyklos, kultūrinės draugijos, didelė dalis sukilėlių buvo nužudyta arba su visomis šeimomis ištremta į Sibirą.

Nors po Antrojo pasaulinio karo dainų švenčių tradicija likusioje Europoje sunyko, Baltijos šalyse ji buvo tęsiama. TSRS okupacijos laikais joms galiojo visi cenzūros suvaržymai, tačiau net ir šiame kontekste dainų šventės tapo svarbiu įrankiu išlaikyti ir demonstruoti tautinę vienybę. Kelias į Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimą dažnai vadinamas „dainuojančia revoliucija”.

Be tradicinių dainų ir šokių švenčių, Estija, Latvija ir Lietuva rengia bendras studentų dainų ir šokių šventes „Gaudeamus” ir tarptautinį folkloro festivalį „Baltica”.

Estija

19-oji dainų šventė Taline 1980 m.

Pagrindinis straipsnis – .

Seną liuteroniškų (vokiškų) ir estiškų giesmių tradiciją turinčioje Estijoje pirmoji Estijos dainų šventė surengta 1869 m. Tartu. Joje dalyvavo beveik 900 dainininkų ir apie 15 tūkst. žiūrovų. Tradicija buvo tęsiama toliau. Nuo 6-ojo karto dainų šventės perkeltos į Taliną.

Septynios šventės suorganizuotos Rusijos imperijoje, keturios – tarpukario Estijoje, dešimt – TSRS laikotarpiu ir 6 po Estijos nepriklausomybės. Nuo 1950 m. šventės organizuojamos beveik reguliariai, kas 5 metus suburia apie 30 tūkst. dainininkų/šokėjų. Artimiausios šventės planuojamos 2025 m. (XXVIII) ir 2029 m. (XXIX).

Be pagrindinių, visuotinių švenčių (est. Üldlaulupidu) taip pat rengiamos Jaunimo dainų šventės (est. Noorte laulupidu).

Latvija

Latvijos dainų šventė 2008 m.

Pagrindinis straipsnis – Visuotinė latvių dainų ir šokių šventė.

Pirmoji Dainų šventė vyko 1873 m. Rygoje. Nuo to laiko iš viso šventė vyko 27 kartus (paskutinįjį 2023 m.), tiek Rusijos imperijoje, tiek tiek SSRS, tiek . 1948 m. pirmąkart šventėje dalyvavo ir šokių kolektyvai. Nuo 1960 m. kas 5 metai vyksta ir Latvijos mokyklų jaunimo dainų ir šokių šventė.

Ši šventė yra vienas reikšmingiausių įvykių Latvijos kultūroje, beveik reguliariai vyksta kartą per 5 metus Rygoje. Šventėje dalyvauja apie 30 000 dalyvių, tarp kurių chorai, šokių kolektyvai, pučiamųjų orkestrai, folkloro grupės, etnografiniai ansambliai, liaudies muzikos ansambliai, kaimo kapelos, kanklininkų ansambliai, taikomojo ir vaizduojamojo meno studijos, vokaliniai ansambliai, saviveikliniai teatrai ir užsienio kolektyvai.

Mažoji Lietuva

Vokietijai priklausančioje Mažojoje Lietuvoje esantis Rambyno kalnas tapo mėgstama masinio dainavimo ir žmonių susibūrimo vieta. 1895 m. vasario 17 d. čia pirmą kartą lietuviškas choras uždainavo draugijos „Birutė“ dešimtmečio proga. 1895 m. gruodžio 2 d. įsteigta „Tilžės“ lietuvių giedotojų draugija“, kuriai vadovavo Vydūnas. Draugija Tilžėje, Klaipėdoje, Gumbinėje, Verdainėje, Rusnėje, Ragainėje, Juodkrantėje, Smalininkuose rengė vaidinimus, koncertus, vakarus, Jonines. Į šventes susirinkdavo iki 1000 žmonių. 1902 m. jos pavadintos dainų šventėmis.

1927 m. birželio 6 d. įvyko pirmoji Klaipėdos krašto lietuvių dainų šventė (12 chorų, 800 dainininkų ir 100 žmonių orkestras). Jungtiniam chorui dirigavo Antanas Vaičiūnas ir Vydūnas. 1928 m. Klaipėdos krašto dainų šventė surengta Šilutėje. Analogiškos šio krašto dainos mėgėjų šventės įvyko 1933 m. birželio 4–5 d. (800 dainininkų) ir 1938 m. liepos 9–10 d. (2000 dainininkų).

Lietuva

Pagrindinis straipsnis – Lietuvių dainų ir šokių šventė.

Pirmoji Lietuvos dainų šventė Kaune, 1924 m.

Dainų šventė Šiauliuose 1986 m.

Lietuvoje pirmą kartą Dainų šventė surengta 1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 d. Kaune, Petro Vileišio aikštėje, Žemės ūkio ir pramonės parodos metu. Tada ji buvo vadinama „Dainų diena“, dainavo tik chorai. Pirmojoje Dainų dienoje dalyvavo 77 chorai (3000 dainininkų), 50 tūkst. klausytojų.

Dainų dienai tapus tradicine, tarpukario Lietuvoje buvo surengtos dar dvi dainų šventės (1928 ir 1930). 1937 m. birželio 29 d. surengta pirmoji lietuvių šokių šventė, 1920–1944 m. buvo surengta nemažai regioninių, miestų ir kitų vietinių dainų švenčių.

Dainų švenčių tradicija pratęsta ir sovietmečiu. 1946 m. Dainų šventėje dalyvavo 188 chorai (11 778 dainininkai). Nuo 1950 m. renginiai buvo organizuojami reguliariai kas 5-eri metai Vilniuje, ir 1960 m. Vingio parke specialiai šiam tikslui pastatyta estrada. Šventės tradicijai, kaip ir kitiems menams, galiojo sovietinės estetikos ir politikos dogma – Lietuvos menas turėjo būti tautinės formos, bet socialistinio turinio.

Moksleivių dainų šventė pradėta periodiškai rengti kaip savarankiškas renginys nuo 1964 m. Dainų šventes rengė ir išeivijos lietuviai.

Nuo 1990 m. renginys organizuojamas kas ketveri metai liepos pradžioje. Iš viso po nepriklausomybės suroganizuotos 5 šventės (paskutinioji 2018 m.). 2024 m. planuojama šventė pažymės tradicijos šimtmečio jubiliejų.

Šaltiniai

1. Gudelis, Regimantas (2012). „Dainų švenčių ištakos ir liuteroniškoji muzikinė tradicija“. Res humanitariae (in Lithuanian). 11: 116. ISSN 1822-7708
2. Kasekamp, Andres (2010). A History of the Baltic States. Palgrave Macmillan. p. 95. .
3. Smidchens, Guntis (2014). The Power of Song: Nonviolent National Culture in the Baltic Singing Revolution. University of Washington Press. p. 156. .
4. 130 years of Estonian song festivals , 2002.
5. J. Strimaitis. Dainų Diena ir jos bendrieji įspūdžiai // Lietuva, 1924-08-27, Nr. 192 (1693), 4 psl. [1]
6. Jaunalietuviai baigė savo sąskrydį // Lietuvos žinios, 1937-06-30, Nr. 144 (5413), 2 psl. [2]
7. „Dainų šventės Lietuvoje vyks kas 4 metus“. delfi.lt. Delfi. BNS. 2000-10-26. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.

Nuorodos

• Lietuvos dainų šventės oficiali svetainė
• Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas