Iki sukuriant eksperimentinį „ Mk V“ autožirai buvo valdomi taip pat, kaip ir orlaiviai su fiksuotais sparnais, t. y. nukreipiant oro srautą per valdomus paviršius – eleronus, aukščio ir krypties vairus. Esant labai mažam greičiui, ypač tūpimo metu, šie vairai būdavo faktiškai neveiksmingi. Ant guolinio šarnyro montuojamo nešančiojo rotoriaus kampo keitimu pagrįstas „Cierva C.19“ valdymas atverė kelią į efektyvesnių rotorinių orlaivių valdymą. „Tiesioginio valdymo“ pavadinimą gavęs iš piloto kabinos valdomas nešančiojo rotoriaus atakos kampo keitimo svertas buvo sumontuotas serijiniu tapusiame modelyje „C.30A“.
„C.30A“ „tiesioginio valdymo“ svertas auškiai matomas ties antra kabina
Pirmasis serijinis modelis „C.30“ buvo gaminamas su trimenčiu, 37 pėdų (11,3 m) skermens rotoriumi, sumontuotu ant atgal pasvirusio trikojo. Jo posvyrio valdymo svirtis tęsiasi į galinę kabiną. Pirmasis modelis buvo varomas penkių cilindrų, 105 AG (78 kW) galios „Armstrong Siddeley Genet Major“, montuotu ir į „C.19“. Drobe dengtas fiuzeliažas baigėsi uodega be atatompų ir aukščio vairų, joje buvo įrengiamas tik krypties vairas. Kairiame horizontaliame stabilizatoriuje buvo montuojamas atvikščio aerodinaminio profilio segmentas, padedantis kompensuoti sraigto sukuriamą išilginio sukimosi monentą. Kaip ir daugumos autožirų atveju, vertikalios uodegos aukštį ribojo rotoriaus menčių išlinkimas, todėl vertikalus stabilizatorius (nugaros pelekas) buvo gaminamas ilgas ir žemas, išsitęsęs gerokai už horizontalalaus stabilziatoriaus, o jo efektyvumui padidinti buvo montuojamas pilvo pelekas. Plačios tarpvėžės važiuoklė rėmėsi į porą viengubų, vieliniu įtvaru sutvirtintų atramų, uodegojebuvo montuojamas mažas uodeginis ratukas.
„Cierva C.30“ liemuo suvirintas iš plieninių vamzdelių, dengtas celonu (nitrolaku) impregnuota drobe. Tik priekinė liemens dalis dengia duraliuminio skarda. Priekinė piloto sėdynė buvo tarp rotorių remiamų spyrių, o krėslo liemens kairėje pusėje buvo atlenkiama plokštelė įlipti. Rotoriaus mentys buvo su plieninio vamzdžio lonžeronu ir medinėmis nerviūromis. Nosis dengta medine klijuote, toliau aptraukta drobe. Rotoriaus menčių galuose įtaisyti trimeriai. Uodegos plokštumos sutvirtintos spyriais. Stabilizatorius – su dviem lonžeronais ir medinėmis nerviūromis. Uodegos plokštumos dengtos drobe. Propeleris – pastovaus žingsnio, dvimentis, medinis.
105 litrų talpos benzino bakas buvo įtaisytas viršutinėje liemens dalyje tarp variklio ir priekinės pilotų kabinos. Tepalo bakas – jo apačioje.
1948 m. Ispanijos pašto ženkle pavaizduoti Ch. Sierva ir „C.30A“.
Pirmajam skrydžiui „C.30“ pakilo 1933 metų balandį. Po bandymų buvo pagamintos keturios patobulintos mašinos, žymimos C.30P („P“ – „priešserijinis“), kuriose rotorius buvo montuojamas ant keturių atramų, kiekviena važiuoklės atrama buvo montuojama ant trijų statramsčių. Transportavimui sausuma rotoriaus mentės buvo atlenkiamos atgal. C.30P naudojo galingesnį (140 AG / 104 kW) septynių cilindrų radialinį variklį„Armstrong Siddeley Genet Major IA“.
Serijinis modelis, gavęs Avro komercinį pavadinimą „C.30A“, buvo panašus į „C.30P“. Serijinis modelis skyrėsi dar didesniu važiuoklės ratų tarpatramiu ir pataisytais statramsčiais, o priekinė jos atrama išsiskyrė aiškiu „keliu“ bei vieliniais tvirtinimais. Horizontalus stabilizatorius buvo papildomai sutvirtintas; tiek horizontalius, tiek vertikalus stabilizatoriai turėjo nedideles judančias vairavimo plokštumas.
Bent vienas „C.30A“, eksploatuotas britų Karinio jūrų laivyno, buvo pertvarkytas į hidroplaną ir eksploatuojamas su plūdėmis.
Avro 671 (Cierva C.30A) rieda kilti Austerio Rearsby aerodrome 1951 m. birželio mėn.
Iš viso buvo pagaminti 143 serijiniai „C.30“. Pagal pagamintų orlaivių skaičių „C.30“ yra populiariausias tarpukario autožiras.
Nuo 1933 m. iki savo žūties 1936 m. gruodžio 9 d. Londono Kroidono (angl. aerodrome įvykusioje KLM aviakastrofoje, orlaivio konstruktorius de la Sierva bandymams naudojo vieną C.30A (Nr. G-ACWF). Jis taip pat sukūrė mechanizmą, padedantį orlaiviui pakilti be judėjimo į priekį – jo „autodinaminė“ rotoriaus galvutė leido varikliui įsukti rotorių iki didesnių nei kilimo sūkių, o tada. staigiai padidinus menčių atakos kampą, paršokti apie 20 pėdų (6 m) aukštyn.
„C.30“ pagal licenciją buvo gaminanas Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Du licenciniai orlaiviai buvo pagaminti Danijoje. licencijas įsigijo Japonija ir SSRS, kuriose jis buvo naudojamas tyrimams ir vėlesniam vitetinių modelių vystymui. Kiekvienas gamintojas naudojo savo šalyje pagamintus variklius ir savaip vadino gaminamą orlaivį.
Gamyba
Avro
„C.30A“ 1934 m. Paryžiaus aviasalone
„Avro“ šio orlaivio gamybos licenciją įsigijo 1934 m. Įmonė nuo 1934 m. liepos pagamino 78 šio orlaivio modelius su 7 cilindrų radialiniais varikliais „Armstrong Siddeley Genet Major IA“ (britų KOP indeksas – Civet 1), išvystančiais 140 AG (100 kW). Pirmasis serijinis C.30A buvo pristatytas 1934 m. liepos mėn.
Lioré-et-Olivier
Prancūzijoje koncernas pastatė 25 indeksą „LeO C.301“ gavusius orlaivius su 175 AG (130 kW) galios 9 cilindrų radialiniais variklais „“.
Focke-Wulf
Vokietijoje pagamino 40 licencinių „“ (liet. „žiogas“) su 140 AG (105 kW) galios 7 cilindrų radialiniais varikliais „Siemens Sh 14A“.
Eksploatacijos istorija
Cierva C.30A, Nr. G-ACUU, Rearsby aerodrome
Orlaivis buvo naudojamas kaip žvalgybinis, bet ryšių orlaivis, eismo kontrolei, aerofotografavimui ir kt. Vokietijoje šie orlaiviai taip pat buvo naudojami gelbėjimo misijoms ir kroviniams gabenti sudėtingoje vietovėje, o jūrų aviacijoje – jūrų minų paieškai. Lenkijos kariuomenė šiuo autožiru mėgino pakeisti stebėjimo oro balionus. Bandymų metu paaiškėjo, kad su juo neįmanoma palaikyti ryšio, jo negalima apginkluoti, kabinoje nebuvo vietos įgulos parašiutams.
Britų KOP 1934–1935 m. pateikti dvylika C.30A (Nr. K4230 – K4239,K4296,K4775) gavę indeksą „Avro 671 Rota Mk 1" buvo eksplaoatuojami kariuomenės bendradarbiavimo mokykloje „RAF Old Sarum“ netoli Solsberio.
Iš 66 ne britų karinėms oro pajėgoms skirtų orlaivių, kuriuos Jungtinėje Karalystėje pastatė bendrovė „Avro“, 37 bent kurį laiką buvo įtraukti į JK orlaivių registrą. Keletas dešimtčių šių lėktuvų buvo parduoti į užsienį, pats „Avro“ tiesiogiai eksportavo 26 orlaivius. Likusius naudojo turtingi entuziastai ir aeroklubai. Dešimtmečio pabaigoje aviatorių dėmesys autožirams nusilpo, o pagrindinių jų operatoriumi liko Londono Hanvorto aerodrome įsikūręs „Autogyro Flying Club“.
Juan de la Cierva pilotuojamas Cierva C.30 kyla iš Dédalo, 1934 m.
1934 m. vienas Ispanijos karinio jūrų laivyno C.30, pilotuojamas paties Ciervos, nusileido Valensijos uoste stovėjusiame Ispanijos hidroplanų lėktuvnešyje <i id="mwWQ">Dedalo</i> ir vėliau pakilo.
1935 m. rugsėjį Lietuvos aeroklubo pilotai malūnsparniu „C.30A“, mokymų lėktuvu de Havilland DH.60 Moth, vilkdami sklandytuvą Schneider Grunau Baby atliko skrydį iš Kauno į Rygą, Taliną ir Helsinkį.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui britų KOP rekvizavo daugumą civilinių orlaivių, įskaitant ir ir malūnsparnius. Rekvizuotais „C.30A“ buvo apginkluota Daksforde įsikūrusi 1448 eskadrilė, vėliau – Haltone įsikūrusi 529 eskadrilė, kur jie buvo naudojami radarų kalibravimui. Šie lėktuvai buvo demobilizuoti 1945 m., o dvylika likusių orlaivių buvo parduoti privatiems savininkams.
Daugumos šių orlaivių eksploatacija netruko ilgai. Žinoma, kad bent du jų avacijos įmonė „Fairey“ naudojo mokymui pagal savo „Fairey Gyrodyne“ sraigtasparnių pilotų mokymo programą. Imperijos karo muziejuje eksponuojamas „C.30A“ Nr. G-ACUU pasižymėjo ilgiausiu eksploatacijos laikotarpiu, nuo pateikimo mokymo įmonei „“ 1934 m. perdavimo karinei tarnybai 529 eskadrilėje (Rota HM580) 1942 m. bei pokarinės eksploatacijos BirmingemoElmdono oro uoste iki 1960 m.
1998 m. sausio 15 d. Ispanijoje išbandytas įmonėje „Maestranza Aérea de Albacete“ atkurtas C.30A". Po 2000 m. birželio mėn. įvykusios avarijos, kurios metu pilotas beveik liko be rankos, orlaivis buvo perduotas Madrido Cuatro Vientos oro uoste įsikūrusiam Aeronautikos ir astronautikos muziejui.
Lietuvoje
Lietuvos aeroklubas 1934 metais Anglijoje užsakė malūnsparnį „Cierva C-30A“. Tarpukariu tai buvo vienintelis malūnsparnis visose Baltijos šalyse. Pirmuoju malūnspanio pilotu Lietuvoje tapo aviacijos majoras Jeronimas Garolis, 1935 metų balandžio mėnesį Londono Air Park Teltheng aerodrome baigęs permokymo kursą.
LAK „C.30A“, 1935 m. Kabinoje – J. Garolis
J. Garolis malūnsparnį į Kauną atskraidino 1935 m. gegužės mėnesį, o gegužės 23 d . Aleksoto aerodrome buvo surengtas oficialus jo pristatymas. Reprezentacijos ceremonijoje dalyvavo LAK garbės pirmininkas, Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, LAK vadovybė, vyriausybės ir spaudos atstovai, civiliniai ir karo lakūnai.
Malūnsparnis buvo registruotas numeriu LY-LAS ir greitai tapo neatskiriama aviacijos švenčių atrakcija.
1935 m. rugsėjo mėn. LAK surengė istorinį oro traukinio (lėktuvo ir sklandytuvo) bei malūnsparnio perskridimą per Pabaltijo sostines. Rugsėjo 15 d. C-30A buvo demonstruotas Taline vykusioje aviacijos šventėje. Helsinkyje. J. Garolis kartu su vietos žurnalistu malūnsparniu nusileido centriniame miesto stadione ir iš jo pakilo.
Eksploatuojant malūnsparnį Kaune juo buvo apmokyti kiti civiliniai lakūnai.
Prasidėjus Lietuvos okupacijai malūnsparnis C-30A kartu su kita aeroklubo technika buvo atskraidintas į aerodromą. Vėliau vokiečiai jį pervežė į Kirtimų aerodromą, kur naudojo Liuftvafės lakūnų mokyumui. Orlaivis buvo eksploatuoajmas keletą metų, kol buvo sudaužytas papūtus stipriam vėjo gūsiui.
„Lietuviško“ „C.30A“ liemuo buvo dažytas mėlynai, registracijos numerio raidės LY-LAS – baltos. Rotoriaus mentys – duraliuminio spalvos.
Pagal licenciją gaimintos Cierva C.30 licencinės kopijos, varomos 175 AG (130 kW) galios radialiniu varikliu „Salmson 9Ne“. Orlaiviai buvo tiekiami Prancūzijos oro pajėgoms ir Prancūzijos kariniam jūrų laivynui. Pagaminti 59 vnt. Beveik visi „LeO C-30“ buvo sunakinti vokiečių invazijos į Prancūziją 1940 m. metu; keletą orlaivių perėmė Liuftvafė. Lioré et Olivier LeO C-302, Prancūzijos aviacijos ir kosmoso muziejus, Le Burže
Lioré et Olivier LeO C-30S
Vienintelis modelis (konstrukcija Nr. 26).
Lioré et Olivier LeO C-301
Patobulinti C-30 su „Messier“ alyvos-pneumatiniais amortizatoriais, plūduriavimo įtaisais, palengvinančiais nusileidimą į vandenį, trikoja pagrindinio rotoriaus atrama. Iki 1940 m. birželio pradžios Prancūzijos kariniam jūrų laivynui buvo pristatyti šeši orlaiviai
Lioré et Olivier LeO C-302
Ankstyvieji autožirai pasižymėjo gana ilgu įsibėgėjimu kylant. Siekiant sumažinti kilimo ilgį, dviejuose „C-301“ buvo sumontuota „Cierva“ „šuolio“ galvutė, leidžianti orlaiviui šoktelėti vertikaliai po labai trumpo įsibėgėjimo. C-302 buvo plačiai naudojami bandant rotoriaus ir važiuoklės komponentus, tačiau galiausiai 1949–1950 m. šio projekto buvo atsisakyta.
Focke-Wulf C 30 Heuschrecke
(Heuschrecke (Žiogas)): Pastatyta 40 orlaivių, kiekvienas varomas 140 AG (104 kW) galios septynių cilindrų radialiniu stūmokliniu varikliu „Siemens Sh 14A“.
IM
Danijoje pagal licenciją pagamintų ir vietos kariniam jūrų laivynui skirti „C.30A“. Pagaminti 2 vnt.
Eksponuojami lėktuvai
Argentina
„Fantasy of Flight“ muziejuje eksponuojamas C.30. Polk City miestas, Florida, JAV
Cierva C.30A Nr. LV-FBL, eksponuojamas Argentinos nacionaliniame aeronautikos muziejuje (isp. Museo Nacional de Aeronáutica de Argentina)
Australija
Cierva C.30A Nr. VH-USR, eksponuojamas Powerhouse muziejuje, Sidnėjuje.
Ispanijos KOP „C.30“
Ispanija
Cierva C.30A Nr. XVU.1-1, skrydžiams tinakmos būklės kopija su „Siemens“ varikliu eksponuojamas Madrido aviacijos muziejuje (isp. Museo del Aire).
Italija
Cierva C.30 Nr. I-CIER, eksponuojamas „Leonardo da Vinci“ muziejuje Milane.
Jungtinė Karalystė
Avro Rota Nr. K4232 eksponuojamas Karališkųjų karinių oro pajėgų muziejuje Londone.
(EN) Barratt, M. „Talkback“. Air Enthusiast No. 107, September/October 2003. p. 75. ISSN 0143-5450
(LT) Cierva C.30A, Lietuvos aviacijos muzijeus, Plieno sparnai.
(FR) Cortet, Pierre (June 2001). „Rétros du Mois“. Avions: Toute l’Aéronautique et son histoire (99): 6. ISSN 1243-8650.
(EN) Elliott, Bryn (January–February 1999). „On the Beat: The First 60 Years of Britain’s Air Police“. Air Enthusiast (79): 68–75. ISSN 0143-5450.
(EN) Jackson, A.J. (1973). British Civil Aircraft 1919-72: Volume II. London: Putnam and Company. ISBN 0-85177-813-5.
(RU) Котельников, Владимир. Автожиры Сиервы.
(EN) Munson, Kenneth (1973). Helicopters and other Rotorcraft since 1907 (Blandford Colour Series). London: Associate R.Ae. S. ISBN 0-7137-0610-4.
(NL) Pacco, John (2003). „Cierva C-30A“. Belgisch Leger/Armee Belge: Het militair Vliegwezen/l’Aeronautique militaire 1930–1940. Artselaar, Belgium. p. 92. ISBN 90-801136-6-2.
(PL) Kazimierz Sławiński: Lotnisko toruńskie 1920–1945. Warszawa: Wydawnictwo Komunikacji i Łączności, 1983,
(EN) Smith, J. Richard (1973). „C 30 Heuschrecke“. Focke-Wulf, an Aircraft Album. London: Ian Allan. ISBN 0-7110-0425-0.
(EN) Thetford, Owen (1957). Aircraft of the Royal Air Force 1919-57. London: Putnam and Company.
(EN) The Illustrated Encyclopedia of Aircraft (Part Work 1982–1985). Orbis Publishing.
(FR) Moulin, Jacques (2003). Les autogires LeO C.30 & C.301. France: Editions Leila Presse. ISBN 9782914017152.
Nuorodos
Ispanijoje sukurtos replikos pirmasis skrydis
IPMS Stokholm puslapiai, skirti Cierva C.30, įskaitant išsamias nuotraukas
Kaunas iš oro 1935 m. balandžio 30 d., filmuota iš LAK Cierva C.30A
Išnašos
Jackson, A.J. (1973). British Civil Aircraft 1919-72: Volume II.
Azərbaycanca
Беларускі
Dansk
Deutsch
Española
Français
Indonesia
Italiana
日本語
Қазақ
Lietuvos
Nederlands
Português
Русский
සිංහල
แบบไทย
Türkçe
Українська
中國人
United State
Afrikaans
