Chromas

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Chromas (Cr)
Periodinė grupė	Metalas
Atomo numeris	24
Išvaizda	Itin kietas, skaisčiai blizgantis metalas
Atomo savybės
Atominė masė (Molinė masė)	51,9961 а.m.v. (g/mol)
Atomo spindulys	130 pm
Jonizacijos energija (pirmas elektronas)	652,4(6,76) kJ/mol (eV)
Elektronų konfigūracija	[Ar] 3d^5 4s^1
Cheminės savybės
Kovalentinis spindulys	118 pm
Jono spindulys	(+6e)52 (+3e)63 pm
Elektroneigiamumas	1,66 (pagal Polingą)
Elektrodo potencialas	0
Oksidacijos laipsniai	6, 3, 2, 0
Termodinaminės savybės
Tankis	7,18 g/cm³
Šiluminė talpa	0,488 J/(K·mol)
Šiluminis laidumas	93,9 W/(m·K)
Lydymosi temperatūra	2130 K
Lydymosi šiluma	21 kJ/mol
Virimo temperatūra	2945 K
Garavimo šiluma	342 kJ/mol
Molinis tūris	7,23 cm³/mol
Kristalinė gardelė
Kristalinė gardelė	kubinė, tūriškai centruota
Gardelės periodas	2,880 Å

Chromas – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Cr, eilės numeris 24.

Savybės

Tai kietas, baltas, blizgantis metalas. Atsparus korozijai. Itin kietas (grynu chromu galima raižyti stiklą). Jis ir jo junginiai naudojami plieno lydymo gamyklose metalo paviršių padengimui (chromavimui), poligrafijos ir odų apdirbimo, stiklo gamybos pramonėje, įeina į elektrinio suvirinimo elektrodų sudėtį. Chromas yra plačiai naudojamas plieno legiruojantis priedas, padidinantis kietumą bei atsparumą korozijai, neatskiriama dalis. Nuodingiausi yra šešiavalenčio chromo junginiai, be to, neseniai įrodyta, kad jie yra kancerogenai, sukeliantys plaučių vėžį.

Chromo ir jo junginių poveikis žmogaus organizmui

Chromo junginiai patenka į organizmą pro kvėpavimo takus ir odą, kaupiasi kepenyse, inkstuose ir endokrininėse liaukose. Išsiskiria iš organizmo su tulžimi ir šlapimu. Apsinuodijimo simptomatika priklauso nuo į organizmą patekusio chromo kiekio. Lengvai apsinuodijus, sudirginama viršutinių kvėpavimo takų gleivinė (sloga, čiaudulys, perštėjimas gerklėje, nosiaryklėje, sausas kosulys ir kt.). Veikiant didesnėms chromo koncentracijoms, prie minėtų simptomų prisideda kraujavimas iš nosies, kvėpavimo takų gleivinėse atsiranda opelės, gali išopėti ir prakiurti nosies pertvara. Chromo junginiai, veikdami odą, gali sukelti dermatitą, odos išopėjimus. Dėl odos sensibilizacijos chromui gali išsivystyti egzema. Šalia specifinio poveikio odai ir gleivinėms, chromo junginiai pasižymi ir bendru toksiniu poveikiu. Dažnai pažeidžiamas virškinimo traktas (gastritai, opaligė), inkstai (nefrozė) ir kvėpavimo organai (plaučių uždegimas, bronchinė astma, pneumosklerozė, plaučių vėžys). Profilaktikai svarbu, kad prie chromavimo vonių būtų tinkamai įrengta efektyvi vietinė ištraukiamoji ir bendra ventiliacija, darbininkai turi dėvėti specdrabužius, gumines pirštines, respiratorius. Rankų odos apsaugai naudojamos specialios pastos, po darbo jos nuplaunamos 5 % natrio tiosulfato tirpalu. Galvaninių cechų oro užteršimo chromo anhidridu sumažinimui į elektrolitą pridedama sulfofluorido (C8HF15O3S) arba chromino, kuris neleidžia pastarajam garuoti. Kontraindikacijos darbui su chromu yra viršutinių kvėpavimo takų ligos, nosies pertvaros iškrypimas, plaučių tuberkuliozė, bronchinė astma, egzema. Chromo anhidrido, chromatų ir bichromatų leistina koncentracija darbo patalpų ore – 0,01 mg/m³.

Biologinė reikšmė

Šis mikroelementas padeda deginti riebalus, greitina medžiagų apykaitą ir mažina norą smaližiauti.

Natūralus chromo šaltinis – rupi duona, bulvės, kukurūzai, juodoji arbata, alaus mielės, daiginti kviečiai, mėsa, vėžiagyviai. Daugiausiai chromo yra neskaldytų grūdų duonoje.

Rekomenduojama chromo paros norma – 100-300 µg.

Pavadinimo kilmė

Kai kurie chromo junginiai, pvz., švino chromatas ar kalio dichromatas, yra spalvoti, todėl graikai jį pavadino spalvotuoju elementu (gr. chroma – spalva).

Vikižodynas