Chaim Weizmann

Chaimas Veicmanas hebr. ‏ חיים עזריאל ווייצמן‏‎
1-asis Izraelio Prezidentas
Gimė	1874 m. lapkričio 27 d. Rusijos imperija, , Minsko gubernija
Mirė	1952 m. lapkričio 9 d. (77 metai) Rechovotas, Izraelis
Sutuoktinis (-ė)	Vera Veicman
1-asis Izraelio Prezidentas
Ėjo pareigas	1948 m. gegužės 16 d. – 1952 m. lapkričio 9 d.
Ankstesnis	n.
Vėlesnis
Partija	Sionistų
Vikiteka	Chaim Weizmann

Chaimas Veicmanas (hebr. ‏חיים ווייצמן‏‎; 1874 m. lapkričio 27 d. – 1952 m. lapkričio 9 d.) – chemikas, pirmasis Izraelio prezidentas (išrinktas 1948 m. gegužės 16 d., prezidentas 1949–1952 m.), prezidentas, mokslo tyrimų įkūrėjas.

Biografija

Vaikystės metai

Gimė Motele, 40 km į šiaurės vakarus nuo Pinsko, Rusijos imperija, dabar Baltarusija. Jis buvo trečias vaikas iš penkiolikos Evzoro ir Rahel–Leijos Veicmanų šeimoje. Tuo metu Motelis buvo maža gyvenvietė su 200 žydų šeimų. Tėvas prekiavo kirsta mediena.

Iki 11 metų mokėsi , studijavo Torą ir ivritą. 1885 m. pradėjo mokytis Pinsko realinėje mokykloje. Rusijoje žydų tarpe pradėjus plisti sionistų idėjos, Ch. Veicmanas pirmą kartą pareiškė savo palankumą sionizmui. Pinske Ch. Veicmanas praleido 7 metus, mokėsi gerai, domėjosi tiksliaisiais mokslais, o ypač chemija. Pinske tuo metu gyveno labai daug žydų ir daugelis priklausė (hebr. ‏Siono mylėtojai‏‎) judėjimui. Jaunas Ch. Veicmanas taip pat užsiėmė sionistine veikla, kuri apsprendė tolimesnį jo gyvenimą.

Studijos ir darbas užsienyje

1892 m. su pagyrimu išlaikė baigiamuosius egzaminus ir įstojo į Vokietijos Darmštato aukštąją technikos mokyklą. Po 2 semestrų perėjo studijuoti biochemiją į Berlyno aukštąją technikos mokyklą.

1896 m. pasirodė knyga „“ (vok. „Der Judenstaat“). Vėliau Ch. Veicmanas rašė savo prisiminimuose: tai buvo kaip žaibas iš giedro dangaus. T. Herclio idėjos nebuvo naujiena Ch. Veicmanui, bet jį žavėjo pati autoriaus asmenybė.

1898 m. dalyvavo antrajame Sionistų kongrese, tais pačiais metais persikėlė į Šveicarijos Fribūro universitetą ir po metų čia apsigynė mokslinį daktaro laipsnį.

1904 m. atvyko į D. Britaniją, dėstė ir dirbo Mančesterio universitete. Čia jis praleido 10 metų, dirbo mokslinį darbą, publikavo savo tyrimus ir dalyvavo sionistiniame judėjime. 1906 m. vedė Rostovo medicinos instituto studentę Verą Kac.

1906 m. Ch. Veicmanas pirmą kartą susitiko ir po pokalbio su juo, suprato, kad reikia įkurti grupę, kuri galėtų įtikinamai išdėstyti britų vyriausybei samprotavimus, dėl žydų valstybės sukūrimo ir būtų užtikrinta D. Britanijos parama. Po kelerių metų tokia grupė buvo įkurta. Grupės paruoštas ir paskelbtas dokumentas, į istoriją įėjęs Balfūro deklaracijos pavadinimu, buvo lemtingas žydų tautai.

1907 m. Ch. Veicmanas, Vienos žydų pramonininko prašymu, pirmą kartą aplankė Palestiną, kad išsiaiškinti chemijos pramonės perspektyvas. Žydų (hebr. ‏יִשּׁוּב‏‎) tuo metu Palestinoje buvo maži, bet ir tada išdidi vietos naujakurių dvasia Ch. Veicmanui padarė didelį įspūdį.

1910 m. Ch. Veicmanas gavo D. Britanijos pilietybę, o 1913 m. tapo Mančesterio universiteto docentu.

Balfūro deklaracija

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Turkija ir D. Britanija atsidūrė skirtingose priešininkų pusėse ir sionistų lyderiams atsirado viltis, kuri prieš keletą metų buvo absoliučiai nereali. Ch. Veicmanas suprato, kad Turkijos pralaimėjimas gali suteikti galimybę, kad būtų pripažinta Palestinoje žydų valstybė. Po trejų metų įtempto diplomatinio darbo, 1917 m. buvo priimta Balfūro deklaracija. Ch. Veicmanas ir jo šalininkai savo reikalavimuose vadovavosi dviem principais:

1. Žydų liaudis turi būti pripažinta tauta, kurios teisės bus garantuotos busimose tarptautinėse konferencijose lygiateisiškai su kitomis tautomis;
2. Siekti D. Britanijos palaikymo, nes tik tada žydų jišuvai gali augti ir stiprėti, kol pasieks savivaldą.

1914–1917 m. Ch. Veicmanas turėjo daugiau nei tris tūkstančius susitikimų ir pokalbių su valstybės ir karo veikėjais, rašytojais, mokslininkais, Europos inteligencijos elitu.

Jo nuopelnai vystant D. Britanijos karinį potencialą suvaidino nemažą vaidmenį palankiems britų valdžios santykiams. 1915 m. atsiradus acetono deficitui, naudojamo sprogstamosios medžiagos gamyboje, Ch. Veicmanui pavyko savo laboratorijoje acetoną išgauti iš kukurūzų. Jis buvo pakviestas į Londoną ir paskirtas acetono gamybos konsultantu prie Jūrų ministerijos, vadovaujamos Vinstono Čerčilio ir Gynybos ministerijos, vadovaujamos Loido Džordžo.

Emyras Feisalis I–is ir Ch. Veicmanas (kairėje su arbiškais drabužiais) 1918 m.

1917 m. lapkričio 2 d. paskelbus Balfūro deklaraciją buvo padarytas didelis žingsnis šiuolaikinėje žydų istorijoje. Apie deklaracijos reikšmę Ch. Veicmanas 1921 m. Karlsbado konferencijoje sakė:
–Balfūro deklaracija – tai atviras mūsų istorinių reikalavimų pripažinimas, tai įstatymu garantuotas mūsų veiklos pagrindas. Mes pripažįstame, kad ji pati dar nėra mūsų problemų sprendimas, bet duoda mums galimybę jas spręsti; ji ne namas, bet namo pamatas.

Ch. Veicmanas labai daug prisidėjo prie šios deklaracijos. Karo metu jis buvo D. Britanijos Sionistų federacijos pirmininko pavaduotojas, 1917 m. – jos pirmininkas. 1921 m. buvo išrinktas pirmininku. Visą savo energiją Ch. Veicmanas skyrė tam, kad Balfūro deklaraciją pripažintų pasaulis.

1918 m. Ch. Veicmanas lankėsi Palestinoje ir dalyvavo statybos pradžios iškilmėse. Aplankė Transjordanijos emyrą , kuris pažadėjo palaikyti sionistų judėjimą. 1919 m. sausio 3 d. Londone buvo pasirašytas pirmasis istorijoje sionistų–arabų susitarimas, bet šis susitarimas greitai buvo anuliuotas.

Sionistinio judėjimo priešakyje

Nuo 1920 m. iki 1923 m. Palestinoje viešpatavo netikrumo atmosfera, nutarimai vėlavo, arabų atstovai tarptautinėse organizacijose siūlė pakeitimus ir norėjo mandatą atšaukti.

Ch. Veicmanas į britų mandatą žiūrėjo su pagarba. Mandatas buvo tarptautinis juridinius dokumentas, o ne britų geros valios išraiška. Jis suprato, kad sionizmo ateitis priklauso nuo žydų kiekio, kurie apsigyvena Palestinoje, o ne politinės deklaracijos ar kitų išorės faktorių. Žydams reikėjo užsiimti apgyvendinimo veikla, o ne politika.

1925 m. Sionistų kongrese Vienoje Ch. Veicmanas pažymėjo, kad Palestina yra pats ramiausias Viduržemio jūros rajonas.

1925 m. balandžio 1 d. iškilmingai atidarytas Jeruzalės Hebrajų universitetas. Atidarymui vadovavo Ch. Veicmanas.

1929 m. Sionistų kongrese Ciuriche buvo priimtas Ch. Veicmano pasiūlymas įsteigti Žydų Agentūrą. Pasibaigus konferencijai, iškilmingame posėdyje dalyvavo tokie įžymus pasaulio veikėjai, kaip: Albertas Einšteinas, Leonas Bliumas, Davidas Ben Gurionas ir kt., Ch. Veicmanas buvo išrinktas agentūros pirmininku.

1931–1935 m. Ch. Veicmanas daug keliavo po pasaulį, rūpinosi žydų pabėgėliais iš Vokietijos.

Po 1936 m. neramumų Palestinoje buvo įsteigta . Viename iš šios komisijos posėdžių, Ch. Veicmanas kalbėjo apie sunkią žydų padėtį Europoje: prievarta laikomi ten kur jų neturėtų būti, žmonės, kuriems visas pasaulis skirstomas į dvi dalis: vieną – kur jie negali gyventi, ir antrą – kur jiems gyventi neleidžiama. 1937 m. liepos 7 d. paskelbtose išvadose pirmą kartą buvo paminėtą, kad reikia atšaukti britų mandatą, o Palestinos teritoriją padalinti tarp žydų ir arabų.

Nuo 1934 m. rūpinosi mokslo instituto statybomis Palestinoje, Rechovote, iš kurio išaugo vienas autoritetingiausių mokslo pasaulyje chemijos , kuriam suteiktas Ch. Veicmano vardas.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje Ch. Veicmanas vadovavo žydų ginkluotųjų pajėgų sukūrimu antihitlerinių pajėgų sudėtyje. Bet „Žydų Brigada“ buvo suformuota tik 1944 m. rugsėjį. Pirmus karo metus Ch. Veicmanas praleido Londone, paskui išvyko į JAV, kur tuo metu buvo pasaulinis sionistų judėjimo centras.

1942 m. žuvo Ch. Veicmano vyriausias sūnus Michaelis, tarnavęs britų oro pajėgose lakūnu.

1946 m. kovo mėn. Ch. Veicmanas britų–amerikiečių komisijoje dar kartą pasisakė už žydų valstybės sukūrimą Palestinoje, bet jo reikalavimai apie 100 000 pabėgėlių iš Vokietijos paskirstymo stovyklų nesulaukė palaikymo iš sionistų vadovų. Bet 1946 m. balandį komisija išspausdino pranešimą: leisti atvykti į Palestiną pabėgėliams ir pratęsti britų mandatą, kol JTO bus pasirašytas atskiras susitarimas.

1947 m. Ch. Veicmanas atvyko į JAV ir JTO pasakė kalbą. Jam pavyko pasiekti, kad Negevas nebūtų įtrauktas į žydams paskirtas teritorijas ir įtikinti JAV, pripažinti Izraelio valstybę iš karto po jos paskelbimo. 1947 m. lapkričio 29 d. JTO priėmė nutarimą, pagal kurį Palestiną buvo padalyti į dvi valstybes – žydų ir arabų.

Pirmasis Izraelio prezidentas

1948 m. gegužės 14 d., kai buvo paskelbta Izraelio valstybė, Ch. Veicmanas ilsėjosi Niujorko viešbutyje. Jis buvo nustebęs, kai pasiuntinys atnešė telegramą nuo jišuvo vadovų: žydų valstybės paskelbimo proga siunčiame Jums sveikinimus, žmogui, kuris šiam reikalui padarė daugiau, nei kas kitas. Jūsų stiprybė ir drąsa buvo mums parama. Laukiame tos dienos, kai Jūs pradėsite vadovauti valstybei ir vesit ją taikos keliu. Po dviejų dienų paaiškėjo, kad Ch. Veicmanas yra išrinktas valstybės Laikinosios Tarybos pirmininku.

Pablogėjusi sveikata neleido jam iš karto atvykti į šalį. 1948 m. rugpjūtį Ch. Veicmanui buvo atlikta sudėtinga akies operacija ir tik rugsėjo 30 d. jis pasakė pirmą kalbą Laikinojoje Taryboje. 1949 m. sausį įvyko rinkimai į Knesetą, o vasario 16 d. Ch. Veicmanas buvo išrinktas Izraelio prezidentu ir prisiekė šaliai.

1949 m. lapkričio 2 d. Rechovote iškilmingai atidarytas Veicmano institutas.

1952 m. lapkričio 9 d. Ch. Veicmanas mirė savo namuose Rechovote.

Šaltiniai

1. Religinė žydų pradžios mokykla
2. Žydų Agentūra
3. Žydų repatrijavimas į Izraelį

Nuorodos

• Izraelio valstybingumo istorija, Chaimas Veicmanas 2008-05-15 iš Wayback Machine projekto..

Prieš tai: -

Izraelio prezidentas 1949—1952

Po to: