Tibetas

Kitos reikšmės – Tibetas (reikšmės).

Tibetas (tibet. བོད Bod, tarimas: /pʰøː˩/; kin. 西藏, pinyin: Xizang – „Vakarų lobynas“) – istorinis-kultūrinis regionas, esantis Tibeto plynaukštėje, didesnė dalis 4000 ir daugiau metrų virš jūros lygio, į šiaurę nuo Himalajų. Šiuo metu didžiuma priklauso Kinijai kaip Tibeto autonominis regionas. Istorinė sostinė – Lasa.

Pasaulio civilizacija བོད (Bod)
Vėliava
Šalis	Kinija (Tibetas, Činghajus, vakarų Sičuanas), Butanas, Indija (Ladakas, Sikimas)
Tautos	tibetiečiai
Miestai	Lasa, Šigacė
Vikiteka	VikitekaVikiteka
Tibeto kultūriniai regionai: U-cangas, Amdo, Khamas, Čangtangas, Ladakas, , A. Himalajai, Sikimas, Butanas,

Geografija

Pagrindinis straipsnis – Tibeto kalnynas.

							Tibetiečių siekiamos susigrąžinti teritorijos (etninės tibetiečių sritys)
							Tibetiečių teritorijos KLR.
							Tibeto autonominis regionas.
							Indijos pretenzijos (Aksai Činas).
							Pietinis Tibetas, į kurį reiškia pretenzijas Kinija.
							Kitos Tibeto periferijos sritys: Ladakas, Butanas, Sikimas

Istorinis Tibetas apima ne tik Tibeto autonominį rajoną, bet ir kitas namažas teritorijas Kinijoje: Činghai provinciją, Vakarinį Sičuaną. Taip pat istorinis Tibetas užima Nepalo šiaurines sritis, Indijos Arunačal Pradešo ir Sikimo valstijas, Kašmyro regioną Ladaką, Butano valstybę.

Visos šios sritys senovėje priklausė Tibeto kultūrinės įtakos sferai ir sudaro vientisą istorinį darinį. Nepaisant etninės ir kultūrinės įvairovės, čia gyvenusias bendruomenes iki pat dabar sieja Tibeto budizmas, tibetiečių kalba, kuri naudojama kaip lingua franca, ir kiti kultūriniai bruožai. Šis faktas kai kurioms valstybėms tapo pagrindu reikšti teritorines pretenzijas. Pvz., Kinijos Liaudies Respublika, kontroliuojanti Tibetą, nori iš Indijos perimti Arunačal Pradešo teritoriją, kuri vadinama „Pietiniu Tibetu“, ir nuo seno priklausė Tibeto valstybei.

Istorinis Tibetas beveik sutampa su Tibeto plokščiakalniu, todėl didžiąją Tibeto dalį užima kalnai. Šiaurėje Tibetą nuo Rytų Turkestano skiria Kunlunas, pietuose nuo Indijos subkontinento – Himalajai, Vakaruose – Karakorumas. Teritorija užima apie 3,1 mln. kv. km ir vidutiniškai yra 3660 m virš jūros lygio. Aukščiausia viršūnė – Džomolungma (Everestas), kuri priklauso ir Nepalui.

Tibeto teritorijoje prasideda daugelis didžiųjų upių, toliau tekančių kitų tautų gyvenamosiomis teritorijomis ir pasaulyje žinomos tų šalių gyventojų duotais vardais, o ne pavadinimais tibetiečių kalba. Tai Brahmaputra, Geltonoji upė, Jangdzė, Indas, Mekongas.

Regionas ribojasi su Nepalu, Butanu, Indijos valstijomis Džamu ir Kašmyru, Himačal Pradešu, Utarakhandu, Sikimu, Arunačal Pradešu. Kinijoje ribojasi su Kinijos istoriniais regionais Rytų Turkestanu (šiaurėje), Heši koridoriumi (šiaurės rytuose), Istorine Kinija (rytuose), Junaniu (pietryčiuose).

Istorinės-geografinės sritys

Istorinio Tibeto administracinė situacija

Šalies suskaldymas kalnų grandinėmis, nevienodos gamtinės sąlygos, nuo seno lėmė tam tikrų istorinių – geografinių sričių susidarymą. Į jas iš dalies atsižvelgta formuojant dabartinio Tibeto autonominio regiono administracinį suskirstymą.

Tibeto plynaukštėje išsidėstęs Tibetas geografiškai-kultūriškai dalijamas į šiuos regionus:

• U-cangas – istoriškai reikšmingiausias istorinio Tibeto regionas, kuriame prasidėjo šalies civilizacija. Jis skaidomas į mažesnius kultūrinius regionus:
  • – Pietuose esanti teritorija, kurioje prasidėjo Tibeto valstybė ir iš kur kilo pirmoji dinastija. Dabartinė provincija.
  • – teritorija aplink Tibeto sostinę Lasą (sostine tapo VII a.), besidriekianti ties Cangpo (Bramaputra) upe. Šiuolaikinė Lasa provincija.
  • – teritorija Cangpo upės slėnyje į vakarus nuo U, su didžiausiu miestu Šigace, dabartinė provincija.
• Khamas – rytinė Tibeto teritorija, užimanti dabartinę Čamdo prefektūrą ir dvi prefektūras vakariniame Sičuane bei šiaurės Junane.
• Amdas – šiaurės rytų Tibetas, dalinai atitinkantis dabartinę Činghai provinciją
• Čangtangas – dykuminės ir beveik negyvenamos sritys Tibeto šiaurėje, šiaurės Vakaruose. Šiuo metu sudaro dalį TAR.
• – vakarinės Tibeto sritys į vakarus nuo Cango.
• Ladakas – į vakarus nuo Ngario esanti teritorija (Kašmyre), dabar priklausanti Indijai.

Istorinio (kultūrinio) Tibeto dalimi neretai laikomos ir šios teritorijos (šiuo metu priklauso ne Kinijai):

• Aukštieji Himalajai – dabartinės Indijos, Nepalo teritorijoje. Nederlinguose kalnų slėniuose egzistavo izoliuotos Tibeto kultūros paveiktos bendruomenės, kurių viena žymiausių yra Mustango karalystė dab. Nepalo teritorijoje.
• Sikimas – teritorija tarp Butano ir Nepalo
• Butanas – šiuo metu administruojamas kaip atskira valstybė
• – šiuo metu administruojamas kaip Indijos valstija Arunačal Pradešas (vakarinė jos dalis).
• Baltijulas – vakariausias Tibeto kampas, esantis Pakistano valstybėje. Čia Tibeto budizmą yra pakeitęs Islamas.

Demografija

Tibeto plynaukštės gyventojai tibetiečiais vadinami tik kultūrine prasme, tačiau etniškai ir ligvistiškai jie skaidosi į daug skirtingų tautų, kalbančių skirtingomis kalbomis, turinčių skirtingą gyvenseną. Dauguma istoriniame Tibete naudojamų kalbų priklauso Tibetiečių-birmiečių kalboms. Be etninių tibetiečių, kurie gyvena U-Cango, Khamo, Ladako ir Amdo regionuose ir kalba keturiais skirtingais tibetiečių kalbos variantais, čia gyvena ir kitos tautos, kurių įvairovė ypač didelė istorinio Tibeto pakraščiuose.

Rytiniame Tibeto pakraštyje (Sičuano provincijos vakaruose) gyvena , , , , , , pumi ir kt. Pietiniame Tibeto pakraštyje (Nepale, Indijoje ir Butane) gyvena monai, bhotijai (susiskaidę į keliasdešimt tautelių, gyvenančių atskiruose slėniuose). Vakariausiame Tibeto kampe (Pakistane) gyvena , šinai, burušai.

Istorija

Tibeto istorija
Žanžungai, , , , , Tujuhunas, Jarlungai
Tibeto imperija ()
Yuan dinastija
Phagmodų dinastija
Chošutų chanatas
Čing dinastija ()
Tibetas 1911-1950 m.
KLR (Tibeto autonominis regionas)
Tibeto ist. regionai ir provincijos:
U-cangas, Amdo, Khamas, Čangtangas, Ladakas, Baltijulas, , A. Himalajai, Sikimas, Butanas,

Pagrindinis straipsnis – Tibeto istorija.

Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad Tibete pavienės žmonių grupės gyveno jau neolito laikotarpiu, prieš maždaug 20–30 tūkst. metų, ir būdavo susitelkę netoli geotermiškai aktyvių vietų, kuriose būdavo nutirpęs tuo metu Tibetą dengęs ledynas. Nėra aišku, ar to meto gyventojai buvo susiję su šių laikų tibetiečiais, nes archeologiniai duomenys gan riboti. Gali būti, kad dabartiniai tibetiečiai į Tibetą atvyko vėlesniais laikotarpiais.

Pirmieji rašytiniai istoriniai šaltiniai Tibete pasirodė VIII a. pabaigoje ir jų yra nedaug, todėl trūksta patikimos informacijos apie ankstyvąją Tibeto istoriją. Tradicinė Tibeto mitologija teigia, kad tibetiečiai kilo iš mitinės pabaisos ir beždžionės palikuonių, tarp kurių vėliau išsiskyrė tautą valdę karaliai – Jarlungų dinastija. Seniausias Tibeto istorijos šaltinis Senieji Tibeto analai aprašo to meto karalių kovas dėl valdžios, sąjungas su vietos genčių vadais ir Tibeto teritorijos plėtrą. Kinijos istoriniai šaltiniai patvirtina Tibeto istoriografiją, todėl sutariama, kad maždaug VII a. pradėjo formuotis vieningas politinis darinys – Tibeto imperija. Prie šalies vienijimo ir artimesnių santykių su gretimomis valstybėmis mezgimo daug prisidėjo VII a. valdęs karalius Songcenas Gampo ir vėlesni jo įpėdiniai. Pavyzdžiui, 641 m. jis susituokė su Tangų dinastijai priklausiusia princese Vengčeng bei nepaliečių princese , taip įtvirtindamas Tibeto ryšį su Kinija ir Nepalu. Karalius Songcen Gampo taip pat vykdė politines reformas, palaikė budizmo plėtrą Tibete.

VII–VIII a. Tibetas sugebėjo suvienyti visas kalnuotoje srityje buvusias gentines valstybes ir keletą kartų įsiveržti į Tang dinastijos valdomą Kiniją. 763 m. trumpam net užėmė Tangų sostinę Čanganą (dabartinis Sianas). VIII a. taip pat matoma sparti budizmo plėtra, sulaukusi karalių palaikymo. Su budizmu Tibeto kultūrai nemažą įtaką darė Indija, nes buvo verčiami ir naudojami iš Indijos atvežti ne tik budistiniai, bet ir moksliniai, grožinės literatūros ir kitokie tekstai. Tuo pačiu metu vyko vietinės šamanizmo tradicijos nykimas, ją išstumiant budizmui, ypač elito sluoksniuose.

Kariniai konfliktai tarp Kinijos ir Tibeto kuriam laikui nurimo 821–823 m. pasirašius taikos sutartis. Jos patvirtino demarkacijos liniją tarp abiejų šalių ir užtikrino, kad nei viena pusė nesiųs armijos į kitos teritoriją. Nepaisant taikesnio laikotarpio, vidiniai konfliktai Tibete dėl valdžios IX a. antroje pusėje suskaidė šalį ir ji subiro į daug smulkių valstybinių junginių. Tačiau tai nesustabdė budizmo plėtros ir įtakos augimo. Budistų vienuolių dėka buvo mezgami ir išlaikomi ryšiai su aplinkinėmis šalimis.

XIII a. Tibetas, kaip daugelis to meto Azijos valstybių, atsidūrė Mongolų imperijos sudėtyje. Šioje imperijoje tibetiečiams buvo suteiktas ypatingas statusas: vienos budistinės sektos, vadinamos Sakya, vienuoliai tapo mongolų valdovų mokytojais. Todėl mongolai priėmė Tibeto budizmą, o mongolų valdomoje Juan dinastijos Kinijoje pastatyta daug tibetietiško stiliaus šventyklų. Tibetas buvo vasalinė Juan imperijos sritis, kurioje valdžia buvo sutelkta Sakya vienuolyno rankose.

XIV a., nugalėjus Sakya diktatūrą ir sykiu atkūrus šalies valstybingumą, į valdžią atėjo Phagmodų dinastija, tačiau vis labiau stiprėjo religinės grupuotės, tarp kurių vyko aršios kovos. XV a. valdžią galutinai paėmė nauja, Gelug („Geltonkepurių“) sekta, kurioje pradėta dalai lamų institucija. Dalai lamos gana greitai tapo faktiniais Tibeto valdovais. XVII a. pabaigoje, Tibete valdant VI Dalai lamai Canjan Džamcui, Kinijoje iškilo mandžiūrai, įkūrę Čingų dinastiją. Dalai lama 1652 m. susitiko su naujuoju imperatoriu Šunži ir užmezgė formalius ryšius.

XVIII a. pradžioje Čingų dinastija ėmė aktyviau kištis į Tibeto valdymą įkurdindama ten savo atstovybę (amban) ir dalindamasi valdžią su Dalai lamomis. Neretai Kinijos įtaka buvo simbolinė, nes pagridinius sprendimus priimdavo tibetiečių lyderiai. Ypač tai išryškėjo XIX a., kada Kinija išgyveno nuosmukį ir vidinį susiskaidymą.

Tibeto vėliava, pristatyta 1912 m. ir oficialiai panaikinta KLR 1959 m.

Po Kinijos revoliucijos, 1911 m. žlugus Čing dinastijai, Tibete valdant , Kinija išvedė savo kariuomenę iš Tibeto. Tai sudarė prielaidas paskelbti de facto nepriklausomybę. Pakeista administracija, įvesta savo valiuta („tamkai“). 1930–1932 m. vykusio Kinijos-Tibeto karo metu Tibeto armija pralaimėjo Kinijai, tačiau nebuvo okupuota ir išlaikė savo atskirumą.

Tibeto autonominis regionas

Po Kinijos Liaudies Respublikos įsikūrimo 1949 m., Mao Dzedungas nusprendė perimti Tibeto kontrolę ir į jo teritoriją 1950 m. išsiuntė armijos pajėgas. Tibetas nesulaukė tarptautinės paramos ir turėjo pripažinti Kinijos viršenybę. Kurį laiką Tibete nebuvo vykdomos žymios reformos, Dalai Lama XIV išlaikė savo valdžią, tačiau 1959 m. prasidėjusios represijos privertė Dalai Lamą pasitraukti į Indiją ir ten įkurti Tibeto vyriausybę tremtyje. Ypač sudėtingas laikotarpis buvo Kultūrinės revoliucijos metais (1966–1976), kada buvo skatinamas tradicinės kultūros naikinimas. Manoma, kad per tą dešimtmetį dėl konfiskuoto derliaus sukelto bado bei politinių persekiojimų mirė keli šimtai tūkstančių tibetiečių.

2008 metų kovo mėn. Tibete kilus neramumams ir riaušėms žuvo apie 100 tibetiečių. Tai sukėlė pasaulio visuomenės susirūpinimą ir protestus Vakarų Europoje bei JAV. Prancūzijos prezidentas pareiškė, kad nedalyvaus Olimpinių žaidynių atidaryme Pekine (vėliau šio pažado neįvykdė), o protestuotojai Londone, Paryžiuje, San Franciske bandė sulaikyti olimpinės ugnies nešimo ceremoniją.

Kultūra

Tibetas turi labai savitą kultūrą, kurioje darniai susipynę vietinės ir užsienio tradicijos. Tai savita pasaulio civilizacija.

Tibetas nemažai perėmė iš kaimyninių Kinijos ir Indijos civilizacijų, tačiau vyraujanti buvo indų tradicija: iš Indijos atėjo budizmas, indų raštų sistemos pagrindu sukurtas tibetiečių raštas. Nemažai tradicijų perimta iš šiaurinių kaimynų, Didžiosios stepės tautų: tiurkų, uigūrų, mongolų, mandžiūrų. Teigiama, kad iš jų buvo perimta administravimo, valdymo patirtis.

Pritaikant kitų šalių patirtį susiformavo savitas, Tibeto budizmas, , , , Tibeto šokiai čamas, Tibeto teatras, Tibeto tapyba .

Taip pat skaitykite

Šaltiniai

1. Tibetas (tibetiečių k. Bod, Poi, kin. Xizang), Tibeto autonominis rajonas (tibetiečių k. Poi Ranggjong Džong, kin. Xizang Zizhiqu),. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013. 734-737 psl.
2. Powers, J., & Templeman, D. (2012). Historical Dictionary of Tibet. Scarecrow Press, p. 2
3. Powers, J., & Templeman, D. (2012). Historical Dictionary of Tibet. Scarecrow Press, p. 11
4. Powers, J., & Templeman, D. (2012). Historical Dictionary of Tibet. Scarecrow Press, p. 12
5. Powers, J., & Templeman, D. (2012). Historical Dictionary of Tibet. Scarecrow Press, p. 13–14
6. Powers, J., & Templeman, D. (2012). Historical Dictionary of Tibet. Scarecrow Press, p. 20–21
7. Powers, J., & Templeman, D. (2012). Historical Dictionary of Tibet. Scarecrow Press, p. 23–24
8. Powers, J., & Templeman, D. (2012). Historical Dictionary of Tibet. Scarecrow Press, p. 29–30
9. Powers, J., & Templeman, D. (2012). Historical Dictionary of Tibet. Scarecrow Press, p. 35–36
10. Powers, J., & Templeman, D. (2012). Historical Dictionary of Tibet. Scarecrow Press, p. 39
11. Powers, J., & Templeman, D. (2012). Historical Dictionary of Tibet. Scarecrow Press, p. 41–44

Nuorodos

Vikiteka: Tibetas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Tibetas

• Tibeto autonominio regiono oficialus puslapis 2010-05-10 iš Wayback Machine projekto.
• Tibeto informacijos centras 2013-07-22 iš Wayback Machine projekto.
• KLR vyriausybės informacija apie Tibetą