Brūkšniuotoji keramika

Brūkšniuotoji keramika – lipdyta keramika su grūsto granito priemaišomis molio masėje, brūkšniuotu paviršiumi. Priskiriama brūkšniuotosios keramikos kultūrai.

Arealas

Europoje brūkšniuotoji keramika atsirado ankstyvajame neolite. Antrojo tūkstantmečio pabaigoje – pirmojo tūkstantmečio pradžioje iki m. e. ji plito Rytų Lietuvoje, Vakarų Baltarusijoje, Latvijos pietryčiuose, vėliau – Vidurio Baltarusijoje, Lietuvos šiaurės vakaruose ir Užnemunėje.

Brūkšniuotoji keramika formavosi kaip naujas bronzos amžiaus reiškinys, veikiamas įvairių etnokultūrų. Nuo II a. – III a., kai pradėjo plisti grublėtoji keramika, brūkšniuotoji keramika ėmė nykti.

Technologija

Brūkšniuota per dar neišdžiūvusio puodo paviršių braukiant žolės, šiaudų ar stagarų gniūžte, kartais naudotos specialios šukos. Skiriamos trys pagrindinės puodų formos:

• puodynės su S raidės pavidalo protiliuotomis sienelėmis (aukštis 17–29 cm, skersmuo 21–26 cm)
• statinaitės pavidalo puodai tiesiomis sienelėmis (aukštis 12–26 cm, skersmuo 10–24 cm)
• briaunoti puodai.

Ankstyvajai keramikai būdingas neryškus ir netvarkingas brūkšniavimas, ji neornamentuota. Vėlyvoji keramika (pirmojo tūkstantmečio pab. – I–II a.) ryškiai brūkšniuota, su briaunomis, ties briauna puošta gnaibymu, pirštų ar nagų įspaudais, įrėžimais, voleliais, antspaudėliais. Labiausiai paplitęs brūkšniuotosios keramikos ornamentas – gnaibymas. Gnaibyta trejopai: vertikaliai, horizontaliai ir banguotai.

Susiję straipsniai

• Grublėtoji keramika
• Lygioji keramika
• Lipdytinė keramika
• Miniatiūrinė keramika

Šaltiniai

1. Aleksiejus Luchtanas. Brūkšniuotoji keramika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 529 psl.