Belgijos socialistų partija

Belgijos socialistų partija (PSB; pranc. Parti socialiste Belge, ol. Belgische socialistische partij) – seniausia Belgijos politinė partija.

Įkurta 1885 m., susijungus Belgijos socialistų partijai (įkurta 1879 m., susijungus 1877 m. įkurtoms Flamandų ir Brabanto socialistų partijoms) ir darbininkų ekonominėms sąjungoms. Iki 1941 m. vadinosi Belgijos darbo partija (BRP).

Pradžia

1894 m. Karenjone priimta artima Principų deklaracija tapo partijos programa. 1894 m. parlamento rinkimuose gavo 25 % rinkėjų balsų ir pasiekė, kad būtų priimti darbo, pensijų, rinkimų teisių įstatymai.

BRP lyderis Emilis Vanderveldė 1900 m. buvo išrinktas II Internacionalo pirmininku.

I pasaulinio karo metais E. Vanderveldė, E. Briunė įėjo į vyriausybę. 1921 dalis BRP narių įkūrė komunistų partiją, tačiau tai nepakenkė partijos populiarumui. BRP nuolat gaudavo 30-40 % rinkėjų pasitikėjimą ir ne kartą dalyvavo vyriausybėse. Be to, BRP lyderiai E. Vanderveldė (1929–1936 m.), L. de Brukeris (1936–1939 m.) ir K. Giuismansas (1939–1940 m.) buvo renkami pirmininkais. 1940 Belgiją okupavus hitlerininkams, tuometinis partijos pirmininkas A. de Manas paskelbė, kad partija paleista ir pradėjo kolaboruoti su okupantais. Bet kiti partijos lyderiai K. Giuismansas, A. van Akeris, V. Liarokas 1941 m. partiją atkūrė pogrindyje ir vadovavo Pasipriešinimui.

Atgimimas

1945 m. birželio mėn. partija pavadinta Belgijos socialistų partija (PSB), kolektyvinė narystė pakeista individualia. 1946 m. parlamento rinkimuose gavo 31,5 % balsų ir dalyvavo koalicinėse vyriausybėse, jos lyderiai K. Giuismansas, A. van Akeris ir E. Lebiurtonas buvo ministrais pirmininkais.

1947–1949 m. P. Spako vyriausybė priėmė socialinio draudimo įstatymą, suteikė rinkimų teisę moterims.

1950–1954 ir 1974–1977 m. PSB buvo opozicijoje. Inicijavo plačią socialinę reformą (Lebiurtono reforma), įvedė nemokamą medicininį socialiai remtinų asmenų aptarnavimą, nustatė pragyvenimo ir atlyginimo minimumus. PSB inicijavo Belgijos stojimą į NATO, jos atstovas P. A. Spakas ilgą laiką vadovavo blokui.

1959 m. PSB programa numatė mokslo - technikos revoliucijos raidą ir tai siejo su galimybėmis įgyvendinti socialdemokratijos siekius. 1974 m. priimta Ideologinė chartija kritikavo kapitalizmą, kaip nesugebantį numatyti ir išvengti ekonominių ir ekologinių krizių, transnacionalinės korporacijos buvo įvardytos kaip grėsmė nacionaliniam suverenitetui. Ši programa liko pagrindiniu PSB dokumentu ir po 1977 m. įvykusio valonų ir flamandų išsiskyrimo.

Skyrybos

1968–1977 m. buvo išlaikomos kalbinės autonomijos partijoje. 1975 m. bendroje partijoje buvo 196 000 narių, bet kalbiniai skirtumai vis gilėjo. 1977 m. „nesusikalbėjimas“ pagilėjo ne tik kabiniu, bet ir politiniu požiūriu.

Atsiskyrimas pakenkė partijų populiarumui, abi dalys kartu 1978 ir vėlesniuose rinkimuose gaudavo vos po ketvirtadalį - trečdalį rinkėjų balsų. 1988 abi partijos buvo pakviestos į koaliciją.

Senąjį partijos pavadinimą išlaikė prancūziškai kalbančios Valonijos socialistai. Flandrijos dalis pasivadino Belgijos socialinė progresyvi alternatyva, nuo 2002 m. – Belgijos socialistinė partija.

Parlamento rinkimuose PSB 1999 m. gavo 19, 2003 m. – 25 vietas iš 149 atstovų rūmuose ir po 6 vietas 40 vietų Senate.

Struktūra

Organizacinė struktūra teritorinė – sekcijos, apygardinės federacijos. Suvažiavimai vyksta kartą per metus. Tarp suvažiavimų vadovauja Biuras ir Generalinė taryba. 2004 m. PSB buvo 150 000 narių. Spaudos organai: pranc. Socialism, kairiojo sparno – Vallonie).

Socialistų Internacionalo narė.

PSB pirmininkai:

• 1977 m. V. Klasas,
• 1990 m. G. Spitalsas,
• 1999 m. Elijas di Rupo.

Nuorodos

• Oficiali svetainė