Batiskafas angl bathyscaphe iš gr βαθύς bathys gylis gr σκάφος skaphos laivas laisvai judantis variklinis povandeninis a

Batiskafas (angl. bathyscaphe, iš gr. βαθύς, bathys 'gylis' + gr. σκάφος, skaphos 'laivas') – laisvai judantis variklinis povandeninis aparatas, pritaikytas nardyti į didelį gylį. Kabinos konstrukcija primena , tačiau batisfera neturi variklių, jos nuleidžiamos gilyn pakabintos ant lynų.

Batiskafo plūdrumo cisterna užpildyta benzinu, kadangi jis lengvai prieinamas, mažesnio tankio nei vanduo ir, kaip ir visi skysčiai, nespūdus. Dėl nespūdumo batiskafų benzino cisternos turi lengvą konstrukciją, nes ir didžiausiame gylyje vandens slėgis negali cisternos sutraiškyti, nes jos tūris nepriklauso nuo slėgio. Tuo tarpu batiskafo įgulos kabina turi atlaikyti didžiulį aplinkos slėgį, tad jos sienelės turi būti itin tvirtos. Batiskafo plūdrumas reguliuojamas dalį benzino pakeičiant vandeniu, kurio tankis didesnis.

Žodį batiskafas sugalvojo pirmojo batiskafo išradėjas (Auguste Piccard).

Veikimo būdas

Batiskafas nėrimui turi padidinti savo tankį, tam jo oro cisternos užpildomos jūros vandeniu. Norint iškilti iš didelio gylio oro cisternas vėl užpildyti suspaustu oru neįmanoma, nes tiek suspausti orą techniškai neįmanoma. Pvz., Čelendžerio gelmės dugne slėgis septynis kartus didesnis nei standartiniuose H tipo suspaustų dujų balionuose. Todėl kilimui yra numetama dalis balasto. Balastas – tai geležiniai rutuliukai, kuriuos keliuose bunkeriuose laiko elektromagnetai. Tokia balasto numetimo sistema suveikia ne tik įjungus balasto numetimą, bet ir tiesiog dingus elektros srovei, nes tada išsijungia elektromagnetai, ir šratai ima birti iš batiskafo bunkerių ant jūros dugno. Išbirus pakankamam jų kiekiui batiskafas savaime ima kilti į paviršių.

Kūrimo istorija

Pirmasis batiskafas buvo , pavadintas (Belgijos 'Nacionalinis mokslinių tyrimų fondas') garbei. Jį 1946–1948 m. Belgijoje pastatė Ogiustas Pikaras. (FNRS-1 buvo oro balionas, kuriuo Pikaras 1938 m. pakilo į stratosferą). FNRS-2 varė akumuliatorių maitinami elektros varikliai. Plūdrumo cisternose buvo 32000 litrų aviacinio benzino. Į batiskafo kabiną buvo galima įeiti tik tada, kai batiskafas būdavo užkeltas į laivo tenderio denį, kadangi kol batiskafas plūduriavo jūros paviršiuje, įėjimo liukas būdavo po vandeniu.

Antrasis batiskafas buvo pagamintas panaudojant pirmojo aparato, kurį sudaužė audra, įgulos kabiną. Šio aparato plūdrumo cisternose tilpo jau apie 64000 litrų benzino.

Trečiasis Pikaro batiskafas buvo „Triestas“, kurį 1957 m. iš Italijos nupirko JAV Karinis jūrų laivynas. Šis aparatas turėjo 2 vandens balasto cisternas ir 11 plūdrumo cisternų, kuriuose tilpo 120 tūkst litrų benzino.

Batiskafų pasiekimai

1960 m. „Trieste“, kurio įgula buvo O. Pikaro sūnus Žakas Pikaras (Jacques Piccard) ir ltn. Donas Velšas (Don Walsh), pasiekė giliausią žinomą vandenyno dugno tašką Žemėje – Čelendžerio gelmę Marianų lovyje.

Batiskafo gylio matuoklis parodė 11 521 m gylį. Vėliau pasiektas gylis buvo perskaičiuotas atsižvelgiant į vandens druskingumo ir temperatūros įtaką, jis buvo lygus 10 916 m. 1995 m. atlikti tikslesni matavimai parodė, kad Čelendžerio gelmė yra seklesnė, jos didžiausias gylis tik 10 911 m.

Batiskafas turėjo galingą prožektorių, kurio šviesoje „Triesto“ įgula aptiko, kad dugne buvo diatominio dumblo sluoksnis. Taip pat buvo aptikta dugne gulinti plekšniška žuvis, primenanti žuvį , kuri buvo apie 30 cm ilgio ir apie 15 cm pločio. Šis faktas atsakė į klausimą, ar tokiame gylyje, kur visiškai nėra šviesos, yra gyvybė.

1995 m. Japonijos bepilotis batiskafas „Kaikō“ irgi pasiekė dugną toje gelmėje. 2009 m. Vudso Houlo Okeanografijos instituto (Woods Hole Oceanographic Institution) robotinis batiskafas „Nereus“ trečias pasiekė tokį gylį.

2012 m. kovo 25 d. Džeimsas Kameronas (James Cameron, kino režisierius ir vandenynų gelmių tyrinėtojas) pasiekė Čelendžerio gelmės dugną batiskafu „Deepsea Challenger“.

Nuorodos

Brand, V (1977). . South Pacific Underwater Medicine Society Journal. 7 (3). ISSN 0813-1988. OCLC 16986801. Suarchyvuotas originalas 2008-08-01. Nuoroda tikrinta 2008-07-10.
(PDF). Wet Paper. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2008-09-11. Nuoroda tikrinta 2008-09-25.
„To the bottom of the sea“ 2008-12-03 iš Wayback Machine projekto., T. A. Heppenheimer, AmericanHeritage.com
„Robot Sub Reaches the World's Deepest Abyss“. New Scientist. iš originalo 2009-06-05. Nuoroda tikrinta 2009-06-02.
Than, Ker (25 March 2012). „James Cameron Completes Record-Breaking Mariana Trench Dive“. National Geographic Society. Nuoroda tikrinta 25 March 2012.
Broad, William J. (25 March 2012). „Filmmaker in Submarine Voyages to Bottom of Sea“. New York Times. Nuoroda tikrinta 25 March 2012.
AP Staff (25 March 2012). „James Cameron has reached deepest spot on Earth“. . Nuoroda tikrinta 25 March 2012.

[brand-1] Brand, V (1977). . South Pacific Underwater Medicine Society Journal. 7 (3). ISSN 0813-1988. OCLC 16986801. Suarchyvuotas originalas 2008-08-01. Nuoroda tikrinta 2008-07-10.

[2] (PDF). Wet Paper. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2008-09-11. Nuoroda tikrinta 2008-09-25.

[3] „To the bottom of the sea“ 2008-12-03 iš Wayback Machine projekto., T. A. Heppenheimer, AmericanHeritage.com

[4] „Robot Sub Reaches the World's Deepest Abyss“. New Scientist. iš originalo 2009-06-05. Nuoroda tikrinta 2009-06-02.

[NGS-20120325-5] Than, Ker (25 March 2012). „James Cameron Completes Record-Breaking Mariana Trench Dive“. National Geographic Society. Nuoroda tikrinta 25 March 2012.

[NYT-20120325-6] Broad, William J. (25 March 2012). „Filmmaker in Submarine Voyages to Bottom of Sea“. New York Times. Nuoroda tikrinta 25 March 2012.

[MSNBC-20120325-7] AP Staff (25 March 2012). „James Cameron has reached deepest spot on Earth“. . Nuoroda tikrinta 25 March 2012.