Baltijos Antantė

Baltijos Antantė (latv. Baltijas Antante, est. Balti liit) – Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių diplomatinė sąjunga, sukurta 1934 m. rugsėjo 12 d. ir egzistavusi iki šių valstybių nepriklausomybės netekties.

Baltijos Antantės kūrimas turėjo keturis etapus. Svarstyti du pagrindiniai Baltijos Antantės variantai: didžioji Baltijos Antantė (Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija) ir mažoji Baltijos Antantė (Estija, Latvija, Lietuva).

Pirmasis etapas, 1919–1923 m

1919 m. rugsėjo 14–15 d. Taline įvyko Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Suomijos vyriausybių vadovų ir užsienio reikalų ministrų konferencija, skirta nuostatoms subendrinti taikos derybose su Sovietų Rusija. Kitoje konferencijoje, kuri nuo rugsėjo 29 iki spalio 1 d. vyko Tartu, buvo nuspręsta nepradėti separatinių taikos derybų ir nepasirašyti separatinių taikos sutarčių. Karo su bermontininkais metu lapkričio 11–19 dienomis Estijos, Latvijos ir Lietuvos delegacijos bei stebėtojai iš Lenkijos ir Suomijos vėl susitiko Tartu.

Didžiosios Baltijos Antantės apmatus mėginta konstruoti dar 1920 m. sausio 15-22 d. Helsinkio politinėje konferencijoje. Tų pat metų rugpjūčio 31 d. Bulduriuose (Jūrmala, Latvija) buvo pasirašyta „Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos politinė sutartis“, kuri turėjo būti kiekvienos valstybės ratifikuota iki 1920 m. gruodžio 15 d. Lietuva sutarties išlygoje deklaravo, jog sutarties galiojimas įmanomas tik sureguliavus Lietuvos ir Lenkijos santykius. Lietuva replikavo ir dėl Ukrainos dalyvavimo, argumentuodama tuo, kad Ukraina nesanti Baltijos šalis. Iš tikrųjų Ukrainos įtraukimu Lietuva vengė suerzinti Rusiją, baimindamasi netekti jos paramos konflikte su ekspansyvia Lenkija. Įtempti Lietuvos ir Lenkijos santykiai bei spalio mėn. Liucijaus Želigovskio pradėtas karas su Lietuva šią sutartį sužlugdė. Želigovskio akcijos ir jos rezultatų rėmimu Lenkija pažeidė šios sutarties trečiąjį straipsnį, kuriuo buvo įsipareigota neleisti savo teritorijoje organizuoti karinių pajėgų, priešiškų kuriai nors kitai dalyvaujančiai valstybei.

1921 m. liepos 7 d. Taline pasirašyta Latvijos ir Estijos savitarpio gynybos sutartis, taip pat Laikinas Estijos ir Latvijos Generalinių štabų susitarimas.

1922 m. kovo 17 d. Varšuvoje pasirašyta Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Suomijos politinė sutartis, kurioje slaptuoju protokolu numatytas ir karinės konvencijos sudarymas ateityje. Taip pat buvo pasirašytas papildomas protokolas, kuriame išreikštas prolenkiškas požiūris į Lenkijos-Lietuvos konfliktą.

Lenkijos pleištas

Selektyvi ir kontrastiška Lenkijos politika Baltijos šalių atžvilgiu ilgainiui sunokino karčius vaisius ir palaidojo Vakarų šalių puoselėtas viltis sukurti Rytų Baltijoje penkiašalį karinį aljansą (Lenkija-Lietuva-Latvija-Estija-Suomija), kuris būtų galėjęs tapti stipria užtvara bolševikinės Rusijos užmačioms plėstis į Vakarus bei tramdęs revanšistinius Vokietijos apetitus.

Lietuvoje Lenkija elgėsi kaip agresorė ir okupantė, nepripažinusi de iure Lietuvos Respublikos nepriklausomybės iki pat 1938 m. Latvijos ir Estijos nepriklausomybę Lenkija pripažino 1921 m. sausio 26 d.; save joms pateikinėjo kaip sąjungininkę ir šių šalių nepriklausomybės garantę (1920 m. sausį Lenkija pasisiūlė ir padėjo Latvijai vaduoti iš bolševikų Daugpilį, nepareiškusi didesnių pretenzijų nei į buvusius Lenkų Infliantus, t. y. Latgalą, nei į ten gyvenusių lenkų padėtį). Todėl natūralu, kad Lietuva kratėsi bet kokios sąjungos, kurioje būtų ir agresorė Lenkija, užsienio politikoje laikydamasi principo „mano priešo priešas yra mano draugas“. Lenkija savo priešais laikė Rusiją ir Vokietiją, tad šios šalys Lietuvai atrodė kaip jos interesų gynėjos. Latvija su Estija savo sąjungininke matė Lenkiją, o Vokietiją su Rusija laikė potencialiomis agresorėmis.

Tad želigovskinė pietryčių Lietuvos okupacija 1920 m. ir Lenkijos įvykdyta užgrobtosios teritorijos aneksija 1922 m. buvo bene didžiausia Lenkijos to meto geopolitinė klaida, susilpninusi Baltijos regioną ir šitaip sudariusi sąlygas stiprėti bolševikinei Rusijai bei nacistinei (nuo 1933 m.) Vokietijai, kurios abi buvo suinteresuotos šia Lenkijos sukelta nesantaika regione. Lenkijos agresija prieš Lietuvą Rusijai tapo puikiu destabilizavimo įrankiu. Maskva, palaikydama Lietuvą Vilniaus klausimu, visą tarpukarį sėkmingai kiršino lietuvius tiek su Lenkija, tiek su Latvija ir Estija, kurios buvo priverstos diplomatiškai laviruoti tarp mažos sąjungininkės Lietuvos ir didelės sąjungininkės Lenkijos. Plačiąja prasme būtent ši pilsudskinės Lenkijos klaida netiesiogiai padėjo pamatus II pasauliniam karui, kurio pirmąja auka ji pati vėliau ir tapo.

Antrasis etapas, 1923–1934 m

1923 m. lapkričio 1 d. Taline pasirašyta .

Nacistinė Vokietija 1933 m. spalį pasitraukė iš Tautų Sąjungos ir nusprendė gerinti santykius su Lenkija. 1934 m. sausio 26 d. buvo pasirašyta Vokietijos ir Lenkijos nepuolimo sutartis, vėliau pavadinta Hitlerio-Pilsudskio paktu. 1934 m. gegužės 5 d. buvo atnaujinta Lenkijos ir SSRS nepuolimo sutartis, pasirašyta dar 1932 m. liepos 25 d. Visa tai vertė Lietuvą ieškoti naujų sąjungininkų Baltijos šalyse, nes iki tol dėl Lenkijos agresijos Lietuva savo nepriklausomybės garantais laikė Rusiją ir Vokietiją. Palankias sąlygas labiau suartėti su Baltijos šalimis sudarė ir glaudūs Lietuvos bei Latvijos ir Estijos visuomeniniai kontaktai, kuriuos plėtojo „Lietuvių ir latvių vienybės draugijos“, „Lietuvių ir estų vienybės draugijos“ veikla.

Trečiasis etapas, 1934–1939 m

1934 m. rugsėjo 12 d. Ženevoje buvo pasirašyta „Lietuvos, Estijos ir Latvijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis“. Ją pasirašė Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis, Latvijos URM generalinis sekretorius Vilhelmas Munteris ir Estijos užsienio reikalų ministras Juliusas Seljama. Sutarties pirmuoju straipsniu numatyta tartis visais užsienio politikos bendros svarbos klausimais ir teikti viena kitai politinę ir diplomatinę pagalbą tarptautiniuose santykiuose. Trečiajame straipsnyje buvo pripažintas specifinių problemų, kuriems netaikomi pirmojo straipsnio įsipareigojimai, egzistavimas – turėta galvoje su Lietuva susijusi Vilniaus problema. Slaptąja sutarties deklaracija dėl Vilniaus Latvija ir Estija įsipareigojo sustabdyti 1934 m. vasario 17 d. „Estijos ir Latvijos sąjungos organizavimo sutarties“ 6-ojo straipsnio taikymą; tuo straipsniu buvo deklaruotas Latvijos ir Estijos pasirengimas svarstyti būdus, kurie leistų trečiosioms šalims prisijungti prie tos sutarties.

Sutartimi buvo numatyta rengti nuolatines užsienio reikalų ministerijų konferencijas, kurios įvyks mažiausiai dukart per metus, iš eilės kiekvienos trijų valstybių teritorijoje. Iš viso 1934–1940 m. įvyko 11 tokių konferencijų (paskutinioji – 1940 m. kovo 14-16 d. Rygoje).

Ketvirtasis etapas, 1939–1940 m

Aštrėjanti tarptautinė situacija Europoje tris Baltijos šalis skatino apsibrėžti savo pozicijas. Devintojoje konferencijoje buvo deklaruotas trijų Baltijos valstybių neutralumo laikymasis. Vienuoliktoji konferencija svarstė galimybes riboti sovietų karinio kontingento skaičių Latvijoje ir Estijoje.

1920–1939 m. neišspręstas Vilniaus klausimas neleido šiai diplomatinei sąjungai išaugti iki karinio aljanso, nors tokių ketinimų būta. 1935 m., paaštrėjus Lietuvos santykiams su Vokietija dėl Klaipėdos, Lietuva paprašė Latvijos ir Estijos paramos. Sąjungininkės palaikė Lietuvą, įsipareigodamos nesudaryti nepuolimo sutarties su Vokietija, jei toji nesutiks sudaryti tokios sutarties su Lietuva. Tačiau kai 1939 m. kovo 20 d. Vokietija ultimatumu pareikalavo iš Lietuvos atsisakyti Klaipėdos, Latvija ir Estija atsisakė kaip nors padėti Lietuvai. Prieš tai Lenkijos ultimatumo Lietuvai metu (1938 m. kovo 17 d.) Latvija raginusi Lietuvą „rasti modus vivendi su Lenkija“. Visą pirmosios nepriklausomybės laikotarpį Vilniaus klausimą Latvija ir Estija laikė dvišale Lietuvos ir Lenkijos problema, vadovaudamosi nuostata, jog dėl mažos kaimynės (Lietuvos) netikslinga gadinti santykių su didele kaimyne (Lenkija). Pačios Lenkijos politika Latvijos ir Estijos atžvilgiu buvo visiškai kitokia nei politika su Lietuva. (1920 m. sausį Lenkija pasisiūlė ir padėjo Latvijai vaduoti iš bolševikų Daugpilį, nepareiškusi didesnių pretenzijų į buvusius Lenkų Infliantus, t. y. Latgalą).

Konferencijos

1. Talinas, 1934 11 30 – 12 02
2. Kaunas, 1935 05 06-08
3. Ryga, 1935 12 09-11
4. Talinas, 1936 05 07-09
5. Ryga, 1936 12 09-10
6. Kaunas, 1937 07 01-03
7. Talinas, 1937 12 09-11
8. Ryga, 1938 06 10-11
9. Kaunas, 1939 02 01-03
10. Talinas, 1939 12 07-08
11. Ryga, 1940 03 14-16

(#) (Numatyta, bet neįvykusi) Kaunas, 1940 09

Sutarties naikinimas

Sutartis buvo pasirašyta 10 metų laikotarpiui. 9-tas straipsnis teigė, jog, jei sutartis nebus atšaukta vienos iš šalių metai iki termino pabaigos, „ji bus pratęsta tyliu sutikimu, kol nustos galios, vieniems metams išėjus po vienos Susitariančių Šalių atsisakymo nuo jos“.

De facto sutartis galiojo iki 1940 m. sovietinės okupacijos. 1940 m. liepos 1 d. Latvijos „liaudies vyriausybės“ posėdyje Baltijos Antantės sutartis buvo anuliuota. Estijos ir Lietuvos „liaudies vyriausybės“ tai padarė savo 1940 m. liepos 2 d. posėdžiuose. Lietuvos Ministrų Tarybos posėdyje dalyvavo M. Gedvilas (posėdžio pirmininkas), gen. V. Vitkauskas, P. Pakarklis, S. Papeikis, L. Koganas, E. Galvanauskas, K. Didžiulis, P. Glovackas ir A. Adomauskas.

Šaltiniai

• Baltijos šalių istorijos chrestomatija: Lietuvos, Latvijos, Estijos istorijos dokumentų rinkinys nuo seniausių laikų iki 1991 metų. Vilnius: Naujoji Rosma, 2002.
• Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918–1940 metais. Dokumentų rinkinys. Parengė Zenonas Butkus. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008.
• Dokumenti par Latvijas valsts starptautisko atzīšanu, neatkarības atjaunošanu un diplomatiskajiem sakariem 1918–1998. Sastādītājs Alberts Sarkanis. Rīga: Nordik, 1999.
• Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigovskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis-1920 m. spalis). Dokumentų rinkinys. Parengė Edmundas Gimžauskas ir Artūras Svarauskas. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2012.