Bahreino geografija

Bahreino geografija – Bahreino Karalystės geografinių sąlygų aprašymas.

Topografinis Bahreino žemėlapis

Dirbtinės Amvadžo salos Bahreino salos pakrantėse

Bahreino salos ir aplinkinių salų palydovinė nuotrauka

Padėtis

Bahreinas – keleto salų grupė Azijoje, Artimuosiuose Rytuose, Persijos įlankoje (jos dalyje – Bahreino įlankoje), tarp Kataro pusiasalio rytuose ir Arabijos pusiasalio (Saudo Arabijos) vakaruose. Tai 187 pagal plotą šalis pasaulyje ir viena mažiausių Azijoje (lenkia tik Singapūrą). 7/8 šalies ploto sudaro Bahreino sala, apie kurią spiečiasi dar kelios salos – Um an Nasanas, Mucharakas, Sitra, Nabi Salicho salos, Muchamadijos salos. Be to, pietryčiuose, už 19 km nuo Bahreino salos, šalia Kataro krantų, yra Havaro salų grupė (iki 2001 m. buvo ginčytina teritorija, į kurią pretenzijas reiškė Kataras). Plotas plečiamas kuriant dirbtines salas.

Pakrantės ilgis – 161 km. Smulkesnes salas su Bahreino sala jungia tiltai, taip pat tiltas nutiestas į Saudo Arabiją (Karaliaus Fahdo tiltas). Salas supa koraliniai rifai.

Kraštiniai taškai

• šiaurėje – dirbtinės salos;
• pietuose – Havaro salos pietinis kyšulys;
• vakaruose – Vidurinė sala (dirbtinė sala, kurioje įrengtas Karaliaus Fahdo tilto pasienio postas);
• rytuose – Suvad al Džanubijos sala (Havaro salos).

Paviršius

Bahreino sala daugiausia lygi dykuma, tik vidurinėje dalyje paviršius aukštesnis, uolėtas (yra klinčių atodangų, žemų kalvų, negilių raguvų). Aukštis iki 135 m (ad Duchano kalva). Kitos salos žemos ir plokščios, mažos salelės uolingos.

Klimatas

Bahreino klimatas atogrąžų žemyninis. Sausį temperatūra siekia 10–20, liepą 30–38 °C; vidutinis metinis kritulių kiekis 70 mm. Vasaromis būdingas karštas ir drėgnas oras, naktys drėgnos ir tvankios. Žiemą oras kiek gaivesnis, pasitaiko lietaus (lyja ~10 dienų per metus). Laikosi giedri orai. Didžiausių karščių metu temperatūra gali pasiekti +48 °C, tačiau yra buvę ir -5 °C šalnos su apšalu.

Vandens temperatūra Bahreino įlankoje rugpjūčio mėnesį pakyla iki 35 °C; vandens druskingumas 48 ‰.

Gyvybės Medis (>400 m. amžiaus algarobas) Bahreino dykumoje

Al Arino laukinės gamtos parkas

Dažnos dulkių audros. Būdingi vėjai – tvankus šiaurės vakarų vėjas šamalis ir karštas bei sausas pietų vėjas kausas.

Hidrografija

Paviršinio gėlo vandens nėra. Telkšo įdruskėjusios pelkės . Požeminio vandens ištekliai negausūs. Vanduo daugiausia gėlinamas arba tiekiamas iš Saudo Arabijos.

Gyvoji gamta

Miškai dengia 0,7 % Bahreino teritorijos (2018 m.). Beveik visą plotą užima smėlio dykumos ir akmeningos stepės. Augalija skurdi, kserofitinė. Drėkinamoje šiaurinėje pakrantėje yra finikų giraičių, vaismedžių plantacijų. Gyvūnija taip pat negausi – yra gazelių, oriksų, kiškių, šoklių, driežų, iš Indijos patekusių . Pavasarį ir rudenį Bahreine apsistoja migruojantys paukščiai (gausu įvairių vandens paukščių). Didesne gamtine įvairove pasižymi aplinkiniai vandenys: veisiasi baltieji ir , , lašišos, , medūzos, jūrų žvaigždės ir jūrų ežiai, vėžiagyviai, aštuonkojai ir kiti moliuskai; apie 2000 rūšių koralų.

Saugomos teritorijos užima apie 6 % Bahreino ploto. Yra al Arino laukinės gamtos parkas ir rezervatas, 2 Ramsaro konvencijos saugomos vietovės (plotas apie 68 km²): Tubli įlanka ir Havaro sala (nuo 1997 m.).

Pagrindinės ekologinės problemos: dykumėjimas, pakrančių erozija, jūros tarša (naftos išsiliejimai verslovėse, iš tanklaivių), vandens išteklių druskėjimas.

Šaltiniai

1. Bahrain, The World Factbook, CIA.
2. Bahrain. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
3. Bahreinas: gamta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
4. Metz, Helen Chapin, ed. (1994). Persian Gulf states: country studies (3rd ed.). Washington, D.C.: Federal Research Division, Library of Congress. pp. 114–118.

Vikiteka: Bahreino geografija – vaizdinė ir garsinė medžiaga