Bahaula

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Baha’u'llah (tikrasis vardas Mirza Huseinas-Ali, pers. میرزا حسینعلی نوری, vėliau pasivadinęs Bahá’u'lláh, arabiškai: بهاء الله‎ „Dievo Šlovė“, gimė 1817 m. lapkričio 12 d. Teherane, Irane – mirė 1892 m. gegužės 29 d. , Izraelyje) – Bahajų tikėjimo pranašas ir įkūrėjas. Jo atėjimas esąs Pažadėtojo sugrįžimo, apie kurį buvo kalbama visose pagrindinėse pasaulio religijose, išsipildymas.

Baha'u'llah šventykla netoli Akos miesto, Bahajų pasauliniame centre, Izraelyje

Baha‘u‘llah mokė, kad žmonijos rasė yra viena ir atėjo laikas jai susivienyti į vieną bendrą visuomenę. Dėl savo mokymų jis buvo persekiojamas ir tremiamas Persijos ir Osmanų valdžios, o vėliau 24 metams buvo įkalintas Akros mieste, Palestinoje, kur jis ir mirė. Per savo gyvenimą jis parašė apie 100 tomų raštų, tarp žinomiausių: „Kitab-i-Aqdas“ ir .

Báb, Bahá’u'lláh (tarti Bahà-Ulà) ir `Abdu'l-Bahá vardų rašyba siūloma naudojant diakritinius ženklus (apostrofas). Tokiais atvejais, kai tokių ženklų naudojimas neįmanomas, dažnai naudojama rašyba yra: Bab, Bahaullah, Baha'u'llah ir Abdu’l-Baha.

Vaikystė ir šeima

Baha‘u‘llah gimė 1817 m. lapkričio 12 d. Teherane, Persijos sostinėje (šiuolaikinis Iranas). Jo protėviai buvo giminingi su Abraomu per Abraomo žmoną Keturah, su Zoroastru ir su Jazdigirdu III, paskutiniuoju Sasanidų dinastijos karaliumi. Jo motina buvo Khadíjih Khánum, o tėvas Mirza Buzurg. Baha‘u‘llah tėvas Mirza Buzurg tarnavo Persijos karaliaus viziriumi. Nuo jaunų dienų Baha‘u‘llah demonstravo nepaprastą žinojimą ir išmintį. Jis nelankė mokyklos, tik buvo šiek tiek pamokytas namuose. Po tėvo mirties naujasis viziris pasiūlė Baha‘u‘llah valdžios postą, tačiau jis šio pasiūlymo atsisakė. Jam nebuvo įdomūs šio pasaulio titulai ir garbė. Jam rūpėjo ginti vargšus ir užtarti skurstančius.

Babių judėjimas

1844 m. 25-erių metų jaunuolis Siyyid Mirza Ali-Muhammad iš Širazo, pasivadinęs Bab‘o vardu (arabų kalba Bab reiškia „vartai“), pasiskelbė islamo pažadėtuoju Mahdi. Judėjimas greitai pasklido po Persijos imperiją ir susilaukė didelio islamo dvasininkų pasipriešinimo. 1850 m., būdamas 30 metų, Bab‘as buvo viešai sušaudytas 750 kareivių būrio Tabrizo miesto aikštėje, o iki 1853 m. buvo sunaikinta beveik visa jo pasekėjų bendruomenė.

Geriausiai žinomoje knygoje „Bajane“ Bab‘as skelbė apie Pažadėtąjį, kurį pavadino „Tuo, kurį Dievas apreikš“. Pasak Bab‘o, ši asmenybė, kuri buvo pažadėta ir ankstesnių religijų raštuose, įtvirtins Dievo karalystę žemėje. Bab‘as nepaskyrė jokio įpėdinio, kuris turėtų vadovauti jo judėjimui po jo mirties, sakydamas, kad niekieno kito raštai nebus privalomi, kol ateis „Tas, kurį Dievas apreikš“.

Bab‘o žinios priėmimas

Baha‘u‘llah pirmą kartą apie Bab‘ą išgirdo būdamas 28-erių, kai pas jį apsilankė Bab‘o pasiuntinys . Baha‘u‘llaha priėmė Bab‘o žinią ir pradėjo skleisti jo mokymus. Jis tapo vienu įtakingiausiu tarp Bab‘o pasekėjų. Jo žinomumas atvėrė jam daugelį durų ir jo pastangos mokyti naujos religijos buvo apvainikuotos sėkme. Jis taip pat padėjo apsaugoti savo bendraminčius nuo persekiojimų, tačiau už tokią pagalbą jis buvo įkalintas Teherane ir ne kartą patyrė (plakimo rykštėmis per pėdas) bausmę. 1848 m. vasarą Baha‘u‘llah dalyvavo Badašto konferencijoje, kur 22 dienas posėdžiavo 81 Bab‘o pasekėjas. Tarp jų konferencijos metu vyko diskusija, nes kai kurie ir toliau norėjo laikytis islamo įstatymų, tačiau daugelis manė, kad su Bab‘o žinia prasidėjo naujos religijos era. Baha‘u‘llah palaikė tų pusę, kurie buvo už pasikeitimus. Ši pozicija galiausiai ir laimėjo. Būtent šioje konferencijoje Baha‘u‘llah prisiėmė Baha vardą.

Tų pačių metų antroje pusėje tarp Bab‘o pasekėjų ir vyriausybės prasidėjus susirėmimams, Baha‘u‘llah bandė pasiekti Mazandarano provincijoje apgultyje buvusius babius, tačiau jis pats buvo suimtas ir įkalintas. Bab‘ui plačiau paviešinus žinią, kad jis yra Dievo Apsireiškimas, iki pat 1850 m. jo pasekėjai visose provincijose buvo negailestingai persekiojami ir žiauriai žudomi.

Apreiškimas

Po Bab‘o nužudymo 1850 m. grupelė jo pasekėjų, kaip kerštą už Bab‘o nužudymą, suruošė pasikėsinimą į Šachą. Šiam žingsniui Baha‘u‘llah griežtai nepritarė ir patarė jiems atsisakyti savo plano, tačiau 1852 m. rugpjūčio 15 d. ši radikali grupė įvykdė nesėkmingą pasikėsinimą į Šachą. Pasikėsintojai buvo suimti ir nužudyti, ir nors jie tikino veikę vieni, Šachas pradėjo negailestingus įkalinimus ir žudymus visoje Bab‘o pasekėjų bendruomenėje. Tuo laikotarpiu buvo žiauriai nužudyta labai daug Bab‘o pasekėjų, o tie, kurie nebuvo nužudyti, buvo įkalinti Siyah-Čal‘o (persų k. „juodoji duobė“) požeminiame kalėjime Teherane. Tarp tų įkalintųjų buvo ir Baha‘u‘llah. Jis rašė, kad įkalinimo metu, jis turėjo kelis mistinius patyrimus, kurių metu jis regėjo Dievo Mergelės viziją, per kurią jis gavo žinią, kad jis yra Dievo Pasiuntinys, kurio atėjimą pranašavo Bab‘as. Šiame kalėjime apgaubtas tamsos, sukaustytomis kojomis ir sveriančia žemyn didžiule grandine ant kaklo, Baha’u’llah gavo pirmus Dievo Apreiškimo virpulius savo sieloje. Tomis pasibaisėtinomis aplinkybėmis jam apsireiškė „Didingiausioji Dvasia“, liepdama jam pakilti ir skelbti Dievo Žodį. Po keturių mėnesių, asmeniui, pasikėsinusiam į Šachą, prisipažinus ir išteisinus kitus, valdžios atstovai paleido Baha‘u‘llah iš kalėjimo, tačiau visam laikui ištrėmė jį iš Persijos. Baha‘u‘llah buvo ištremtas į Iraką, Osmanų imperijoje. 1853 m. Baha‘u‘llah ir jo šeima tris šaltos žiemos mėnesius keliavo per Persiją ir 1853 m. balandį pasiekė Bagdadą.

Bagdadas

Baha'u'llah pasas, išduotas 1853 m. sausį

Nors Bab‘as savo tikėjime ir panaikino įpėdinio skyrimo instituciją ir savo raštuose sakė, kad po jo mirties niekieno kito raštai negali būti pripažinti iki tol, kol neateis „Tas, kurį Dievas apreikš“, visgi jis po savęs paskyrė laikiną lyderį . Tačiau jo lyderystė buvo prieštaringa. Po pasikėsinimo į Šacho gyvybę Mirza Yahya labai išsigando ir ėmė slapstytis. Jis laikėsi nuošaliai nuo babių bendruomenės ir net kelis kartus viešai atsiribojo nuo Bab‘o. Dėl tokio gėdingo jo elgesio vis didesnis Bab‘o pasekėjų skaičius bendruomenės lyderiu laikė Baha‘u‘llah ir iš Persijos plūdo į Bagdadą su juo pasimatyti. Baha‘u‘llah tvarkė daugumą bendruomenės reikalų. Priešingai nei besislapstantis Mirza Yahya, Baha‘u‘llah buvo atviras ir pasiekiamas, vis didesnis babių ratas jį pripažino kaip lyderį, pasišventimo centrą, o ne tik kaip organizatorių. Mirza Yahya tai vis labiau nepatiko ir, siekdamas diskredituoti Baha‘u‘llah, jis ėmėsi provokacinės veiklos. Šie Mirza Yahya poelgiai daug žmonių atstūmė nuo religijos, o tai leido priešams tęsti jų persekiojimus. Bendruomenėje įtampa vis augo ir 1854 m. Baha‘u‘llah nusprendė pasitraukti iš miesto ir gyventi atsiskyrėlio gyvenimą kalnuose, tuo suteikdamas galimybę Mirza Yahya vadovauti bendruomenei.

Kurdistanas

1854 m. balandžio 10 d., Baha‘u‘llah paliko savo šeimą savo brolio Mirza Musa globai, o išvyko į Kurdistano kalnus, į šiaurės rytus nuo Bagdado. Jis vėliau rašė, kad išvyko tam, kad netaptų nesutarimų tarp babių priežastimi. Baha‘u‘llah vienas gyveno Kurdistano kalnuose dvejus metus. Iš pradžių jis gyveno ir rengėsi kaip atsiskyrėlis. Vieną kartą kažkas pastebėjo jo gebėjimą gražiai rašyti ir tai pritraukė vietinės sufijų mokyklos mokytojų susidomėjimą. Kai jį ėmė lankyti vis daugiau žmonių, neliko nepastebėtos jo žinios ir išmintis. Šiuo laikotarpiu Baha‘u‘llah parašė veikalą „“ ir kelias kitas plačiai žinomas knygas. Bagdade babių bendruomenė visai pakriko, nes, kaip ir buvo tikėtasi, Mirza Yahya įrodė, kad nesugeba vadovauti net mažai bendruomenei Bagdade. Baha‘u‘llah šeimos nariai ir kai kurie kiti žmonės be perstojo ieškojo Baha‘u‘llah, ir, išgirdę apie kalnuose gyvenantį dervišą, su juo susisiekė ir maldavo, kad jis grįžtų. 1856 m. kovo 19 d., praleidęs dvejus metus Kurdistano kalnuose, jis sugrįžo į Bagdadą.

Sugrįžimas į Bagdadą

Baha'u'llah tremties žemėlapis

Sugrįžęs į Bagdadą Baha‘u‘llah rado bendruomenę nusivylusią ir susiskaldžiusią. Mirza Yahya vedė Bab‘o našlę, nors Bab‘as buvo aiškiai nurodęs to nedaryti; išsiuntė pasekėjus į Nuro provinciją antram pasikėsinimui į Šachą; ir ėmėsi žiaurių veiksmų prieš iškilius babius, drįsusius mesti iššūkį jo lyderystei. Sugrįžęs į Bagdadą, Baha‘u‘llah bandė atgaivinti babių bendruomenę. Neilgai trukus jis buvo tiek babių, tiek ir vietos valdžios pripažintas kaip pagrindinis babių lyderis, vis daugiau žmonių prisijungė prie babių judėjimo. Jis taip pat sulaukė palaikymo iš valdžios atstovų ir sunitų dvasininkų. Didėjanti Baha‘u‘llah įtaka ir Persijos babių bendruomenės atgimimas sulaukė islamo priešų ir Persijos valdžios dėmesio. Persijos valdžia paprašė perduoti Baha‘u‘llah Persijai, tačiau Osmanų valdžia atsisakė ir nusprendė Baha‘u‘llah išsiųsti į Konstantinopolį, toliau nuo jautrios pasienio zonos. Grįžęs iš kalnų, Baha‘u‘llah Bagdade dar pragyveno septynerius metus. Visą tą laiką jis laikė paslaptyje savo kaip Bab‘o pažadėtojo ir Dievo Apsireiškimo padėtį. Tuo laikotarpiu jis rašė įvairiomis temomis: tiek tradicinėmis, tiek ir naujomis. Daugelį jo raštų sudarė laiškai individualiems asmenims, tačiau tuo laikotarpiu jis parašė kelis didesnius veikalus, kaip „Tikrumo knyga“, „Slėpiningi žodžiai“ ir „Dieviškosios paslapties brangakmeniai“. Besibaigiant jo laikui Bagdade, jo raštuose vis daugiau galima buvo įžiūrėti dieviškos paslapties. Vėliau, Baha‘u‘llah viešai paskelbus apie save kaip Dievo Apsireiškimą, jo raštai, parašyti Bagdade, buvo įtraukti į Baha‘u‘llah apreiškimo tekstus.

Deklaracija Rizvano sode

1863 m. balandžio 21 d. Baha‘u‘llah paliko Bagdadą ir apsistojo sode, kuris dabar bahajams žinomas kaip Rizvano sodas. Baha‘u‘llah ir jį lydintys asmenys planavo sode praleisti dvylika dienų ir tada išvykti į Konstantinopolį. Tomis dienomis Rizvano sode Baha‘u‘llah nedidelei palydovų grupei pranešė apie savo misiją ir apie tai, kad jis yra naujasis Dievo apsireiškimas šiam amžiui. Šiandien bahajams šis periodas, praleistas Rizvano sode, yra labai svarbus ir ta proga dvylika dienų švenčiama Rizvano šventė. Su Rizvano sode įvykusia deklaracija prasidėjo ir naujas, atskiras nuo babių judėjimo – Bahajų tikėjimas.

Įkalinimas

Su ištrėmimu iš Bagdado prasidėjo ilgas tremties procesas, kuris pasibaigė mieste-kalėjime Akoje, Palestinoje (dabartinis Izraelis).

Konstantinopolis

Baha‘u‘llah, apsuptas didelio šeimos ir palydovų būrio, keliavo iš Bagdado į Konstantinopolį nuo 1863 m. gegužės 3 d. iki rugpjūčio 17 d. Miestuose, į kuriuos užsuko kelionės metu, Baha‘u‘llah buvo sutiktas pagarbiai. Iki šiol neaišku, kodėl Osmanų valdžia neišdavė jo Persijai, o liepė atvykti į Konstantinopolį. Gali būti, kad priežastis buvo politinė, nes Baha‘u‘llah buvo žinomas kaip įtakingas asmuo. Tačiau Baha‘u‘llah atsisakė dirbti ir bendradarbiauti su Osmanų valdžia. Todėl po trijų su puse mėnesių praleistų Konstantinopolyje jam buvo nurodyta išvykti į Adrianopolį.

Adrianopolis

Baha‘u‘llah ir jo šeimos kelionė į Adrianopolį užtruko nuo 1863 m. gruodžio 1 iki 12 dienos. Skirtingai nei kelionė į Konstantinopolį, šį kelionė labiau buvo panaši į tremtį. Adrianopolyje Baha‘u‘llah pragyveno keturis su puse metų. Baha‘u‘llah ir keliai visiškai išsiskyrė dėl augančios Baha‘u‘llah įtakos babių bendruomenėje ir visame mieste. 1865 m. Mirza Yahya buvo apkaltintas sąmokslu nužudyti Baha‘u‘llah. Mirza Yahya kėsinosi nužudyti Baha‘u‘llah pasamdydamas vietinės pirties kirpėją. Kirpėjas Muhamadas Ali iš Isfahano atsisakė tai padaryti ir bendruomenėje paskleidė žinias apie galimą grėsmę. Galiausiai Mirza Yahya pabandė nunuodyti Baha‘u‘llah, dėl to Baha‘u‘llah ilgai sirgo, o jo rankos iki gyvenimo pabaigos nuolatos drebėjo. 1866 m., po šio įvykio Baha‘u‘llah viešai paskelbė, kad jis yra „Tas, kurį Dievas apreikš”, taip pat viešai raštu kreipėsi į Mirza Yahya, savo pasekėjus pirmą kartą pavadindamas „baha žmonėmis“. 1867 m. Mirza Yahya metė iššūkį Baha‘u‘llah, kviesdamas jį dieviškos valios išbandymui vietinėje mečetėje, kurio metu „Dievas nutrenks apsimetėlį“. Baha‘u‘llah sutiko ir paskirtu laiku atėjo į Sultan Salim mečetę, tačiau Mirza Yahya pats ten nepasirodė ir dėl to visiškai save diskreditavo. Galiausiai Bab‘o pasekėjai pripažino Baha‘u‘llah kaip „Tą, kurį Dievas apreikš“ ir nuo to laiko pradėjo save vadinti bahajais.

Raštai ir laiškai pasaulio lyderiams

Gyvendamas Adrianopolyje Baha‘u‘llah daug rašė. Viena pagrindinių šio periodo temų – jo misijos viešas paskelbimas. Jis nurodė kai kuriems savo pasekėjams nunešti žinią apie jo pareiškimą Bab‘o pasekėjams, kurie dar to nebuvo girdėję, Irane ir Irake. Jis prašė bahajų būti vieningiems ir pradėjo rašyti apie konkrečias tiesas ir praktikas.

Iš Adrianopolio apie Bahajų tikėjimą Baha‘u‘llah skelbė laiškuose, adresuotuose pasaulio valdovams ir karaliams, kuriuose jis skatino priimti jo apreiškimą, atsisakyti materialių dalykų, dirbti drauge sprendžiant nesutarimus ir siekti pasaulio ir jo tautų gerovės. Pirmasis jo laiškas buvo adresuotas Osmanų imperijos sultonui Abdu’l-Azizui ir jo ministrams, kitas, pavadintas „Karalių lentelė“, buvo adresuotas visiems valdovams. Šioje lentelėje valdovų buvo prašoma išgirsti Baha‘u‘llah kvietimą, valdyti teisingai ir ginti priespaudos aukų teises. Jis valdovams taip pat nurodė sumažinti apsiginklavimą ir taikiai spręsti nesutarimus. Krikščioniškųjų valdovų buvo prašoma būti ištikimiems Jėzaus kvietimui sekti „Tiesos Dvasia“.

Vėliau, gyvendamas Akoje, Baha‘u‘llah ir toliau rašė laiškus pasaulio valdovams, tokiems kaip:

• Popiežius Pijus IX
• Prancūzijos
• Rusijos
• Prūsijos
• Didžiosios Britanijos ir Airijos karalienė Viktorija
• Austrijos ir Vengrijos
• Osmanų imperijos sultonas
• Persijos imperijos šachas
• Amerikos vadovai ir respublikų prezidentai.

Aka

Akos kalėjimas, kuriame buvo įkalintas Baha'u'llah

1868 m. išleistas karališkas įstatymas pasmerkė Baha‘u‘llah ir jo pasekėjus amžinam įkalinimui tolimame Osmanų imperijos krašte. Jie buvo išsiųsti į miestą-kalėjimą Aką, Palestinoje. 1868 m. rugpjūčio 12 d. Baha‘u‘llah, jo šeima ir grupelė bahajų paliko Adrianopolį. Po ilgos kelionės žeme ir jūra rugpjūčio 31 d. atvyko į Aką ir buvo įkalinti miesto barakuose. Akos gyventojams buvo pasakyta, kad naujieji kaliniai yra šalies, Dievo ir jo religijos priešai ir kad su jais bendrauti griežtai draudžiama. Pirmieji metai Akoje buvo labai sunkūs, dėl blogų gyvenimo sąlygų visi susirgo ir trys bahajai mirė. Tuo metu, būdamas dvidešimt dvejų metų, žuvo Baha‘u‘llah sūnus Mirza Mihdi. Po kurio laiko žmonės ir valdžios atstovai pradėjo pasitikėti ir gerbti Baha‘u‘llah, įkalinimo sąlygos šiek tiek pagerėjo, o po sultono Abdu‘l-Aziz‘o mirties jam buvo leista išvykti iš miesto į aplinkines vietoves. Nuo 1877 m. iki 1879 m. Baha‘u‘llah gyveno Mazra‘ih name.

Paskutiniai gyvenimo metai

Bahdži

Bahdži vietovė

Nors oficialiai vis dar Osmanų imperijos kalinys, paskutiniuosius savo gyvenimo metus (1879 m.-1892 m.) Baha‘u‘llah praleido Bahdži dvare, esančiame netoli Akos. Kadangi jo vyriausias sūnus Abdu‘l-Baha buvo perėmęs organizacinius darbus, Akoje ir Bahdži praleistus metus Baha‘u‘llah galėjo skirti rašymui. Jis parašė daug knygų, įskaitant ir įstatymų knygą Kitab-i-Aqdas. Baha‘u‘llah šį pasaulį paliko 1892 m. gegužės 29 d. Jis buvo palaidotas šalia Bahdži dvaro esančioje šventykloje.

Nuorodos

• Tinklalapis dedikuotas Baha'u'llah gyvenimui (anglų k.)
• Baha'u'llah: Dievo Pranašas ir Bahajų tikėjimo įkūrėjas (liet.k.)
• BBC specialus reportažas apie Baha'u'llah
• Baha'u'llah raštai anglų, persų ir arabų kalbomis

Šaltiniai

1. http://www.bahai.lt/?q=sventi_rastai