Bachreinas (regionas)

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Bachreinas (arab. البحرين‎ al-Baḥrayn‎ "dvi jūros"), arba Rytų Arabija – istorinis Arabijos regionas, esantis pusiasalio rytinėje dalyje, į pietus nuo Basros palei Persijos įlanką. Vakaruose istorinis Bachreinas susisiekia su Nedžo regionu. Pietuose už dykumos yra Omano regionas.

Arabų pasaulio regionas Bachreinas البحرين
Šalis	rytų Saudo Arabija, Kuveitas, Kataras, Bahreinas, JAE
Tautos	arabai (chalidžiai)
Kalba	arabų ()
Miestai	, , Kuveitas, Manama, Doha

Šiuo metu šiame regione yra daug valstybių: dalis Saudo Arabijos, Kuveitas, Kataras, Bahreinas, Jungtiniai Arabų Emyratai. Viena jų, Bahreinas, paveldėjo viso didelio regiono pavadinimą.

Geografija

Bachreino regionas prisiglaudęs prie Persijos įlankos. Didžiąją regiono dalį sudaro dykumos, kuriose yra keli derlingi ir sėsliam gyvenimui tinkami plotai. Dauguma jo miestų buvo uostai pusiasalio pakrantėje bei salose. Svarbiausios gyvenviečių sankaupos, sudarančios istorinį Bachreiną yra Kuveitas (svarbiausias miestas - Kuveitas), (), (), Kataras (Doha) ir Avalis (dab. Bahreinas, svarbiausias miestas - Manama).

Istorija

Senovės civilizacijos

Bachreino regionas nuo III tūkst. pr. m. e. buvo svarbus Mesopotamijos prekyboje su kitais kraštais, ypač su Indo slėnio civilizacija. Šumerų šaltiniuose minimi paslaptingi kraštai Dilmunas (dab. Bahreinas), (dab. Jungtiniai Arabų Emyratai) buvo ne tik svarbūs taškai tranzitinėje jūrų prekyboje, bet ir gamino puikius dirbinius, statė puikius pastatus.

Islamo suklestėjimas

I mūsų eros tūkst. I pusėje čia klestėjo nestorizmas, o VII a. introdukuotas islamas ir regionas prijungtas prie Kalifato. Bachreinas buvo vienu iš pirmųjų regionų, kuriuose paplito islamas, nors jis buvo ir nutolęs nuo islamo centro Medinoje.

Karmatai

Pagrindinis straipsnis – .

Bachreino regiono istorija
Dilmunas,
Rašidunai > Omejadai > Abasidai
, Portugalai
Osmanų imperija
Saudo Arabija, , Kataras, Kuveitas, JAE

899 m. iš kilusi musulmonų izmailitų sekta , surengė sėkimgą sukilimą Basroje, kadangi Abasidų valstybė buvo labai nusilpusi. Karmatai užgrobė valdžią visame Bachreino regione, užimdami sostines ir Hadžrą. Čia jie sukūrė utopinę visuomenę, kurioje nebuvo privačios nuosavybės bei nelygybės, o viskas buvo valdoma šešių tarybos.

Karmatai propagavo milenaristines nuotaikas ir pranašavo ateinančią naują epochą. Jie propagavo viduramžių terorizmą, niekindami šventąsias keliones į Meką ir žudydami piligrimus karavanų keliuose. 930 m. jų valstybė tapo tokia stipri, kad Bachreino armija nusiaubė Meką ir į savo sostinę parnešė juodąjį akmenį.

976 m. valstybė pralaimėjo vėl sustiprėjusiems Abasidams ir tapo jų vasale.

Vėlesnės dinastijos

Pagrindiniai straipsniai – , ir .

1058 m. karmatų valdymą Bachreino regione pakeitė sunitų , kilusi iš arabų Abdul Kais genties. Ujunidai valdė iki 1235 m., kuomet regionas laikinai buvo užimtas Atabego iš Farso.

Nuo 1253 regioną valdė . Tačiau jų valdymas pasižymėjo ypač dideliu nestabilumu regione, nes hegemoniją įgijo persiški miestai iš kito Persijos įlankos kranto. 1330 m. visame Persijos įlankos regione įsigalėjo miestas, tapęs didelės karalystės sostine.

XV a. Bachreino regione įsigalėjo nauja, - dinastija, kilusi iš Hasos. Žymiausias jos valdovas Adžvadas valdė XVI a. pradžioje. Jam mirus, valstybė buvo padalinta tarp jo sūnų. Kitas valdovas, Migrinas ibn Zamilas, pralaimėjo portugalams, kurie užėmė regioną.

1521 m. Hasa ir Katifas buvo užimti Muntafikų dinastijos, kilusios iš Basros. Muntafikai veikė su Osmanų žinia, todėl netrukus regionas tapo Osmanų imperijos vasalu.

1670-1793 m. regione viešpatavo gentis, kuri sukūrė čia gentinę konfederaciją. Jų valstybė apėmė visą regioną, taip pat turėjo įtaką gretimame Nedžo regione.

Suirutė ir Saudi ekspansija

Pagrindiniai straipsniai: Kuveito istorija, , Kataro istorija

Nuo XVIII a. pradžios, silpstant Bani Chalidams, Bachreino regione formavosi daug savarankiškų valstybių, smulkių emyratų, kontroliuojančių prekybą Persijos įlankoje.

1705 m. į šiaurinę regiono dalį atsikėlė Bani Utbah gentis, kur jie įkūrė Kuveito miestą. 1716 m. į miestą atsikėlė anazijų gentis, migravę iš Nedžo, kur tuo metu siautė badas bei sausra. Viena jų atšaka Al Sabahai, 1752 m. įkūrė Kuveito valstybę ir dinastiją, kuri valdo iki šiol.

Kitos anazijų atšakos al-Chalifai ir al-Džalahimai iš Kuveito migravo į pietus. Al-Chalifai įsikūrė Avalio saloje, iš kur 1783 m. išvijo čia įsitvirtinusius persus. Jie įkūrė čia Bahreino valstybę ir dinastiją, kuri valdo iki šiol.

Tuo pat metu vakaruose, Nedže, stiprėjo Saudo gentis, sukūrusi , kuri 1793 m. užgrobė visą Bachreino regioną (išskyrus Kuveitą). 1818 m., padedant Osmanams, Saudo valstybė buvo sunaikinta ir Bani Chalidai bei vietinės dinastijos atgavo valdžią. Tačiau 1830 m. Antroji Saudo valstybė padarė galą nepriklausomam Bachreino regiono viešpatavimui.

Britų protektoratai ir nepriklausomybė

Silpstant Antrajai Saudi valstybei, vėl prasidėjo atskirų salų nepriklausomybė. 1843 m. viena anazijų atšaka įsikūrė Dohoje, iš kur buvo įkurta nepriklausoma Kataro valstybė. 1847 m. ten įkurta al-Tani dinastija.

Nuo XIX a. vidurio pajūrio regionuose reiškėsi britai, kurie čia steigė protektoratus. Pirmiausia jie sutramdė smulkius emyratus dabartinių JAE teritorijoje, vėliau jų protektoratais tapo Kuveitas, Bahreinas ir Kataras, gauti silpstančios Saudi valstybės sąskaita. Šios britų teritorijomis tapo dabartinių valstybių pradininkėmis.

1971 m. visos šios valstybės tapo nepriklausomos, o smulkieji emyratai susijungė į Jungtinių Arabų Emyratų valstybę.

Kultūra ir identitetas

Dėl nuolatinių prekybinių mainų tarp skirtingų regiono miestų ir dalių susiformavo vientisa kultūra, arabų kalbos dialektas bei tapatybė. Iki XVI a. vietos arabai buvo vadinami baharnais. Dabar ta tapatybė žinoma kaip chalidži.